Aleksandras Burba: Skirtumas tarp puslapio versijų

Tėvai – ūkininkai. Nuo [[1864]] m. dvejus metus mokėsi [[Žagarė]]s valdinėje mokykloje, toliau lavinosi namuose, išmoko lietuviškai skaityti. Nuo [[1870]] m. mokėsi [[Kruopiai|Kruopių]] valdinėje mokykloje. [[1873]] m. pradėjo mokytis privačiai [[Šiauliai|Šiauliuose]]. [[1877]] m. Vilniaus gimnazijoje išlaikė 4 klasių egzaminą ir įstojo į [[Vilniaus kunigų seminarija|Vilniaus kunigų seminariją]]. [[1882]] m. [[spalio 13]] d. įšventintas kunigu.

Dar seminarijoje mokydamasis rašė lietuviškas daineles, eilėraščius, per atostogas žmonėms skaitydavo lietuviškas knygas, pasakodavo Lietuvos istoriją, kunigaudamas rinko tautosaką.

Kunigavo buvusios [[Trakų apskritis|Trakų apskrities]] parapijose:

* [[1882]] – [[1883]] m. [[Žasliai|Žasliuose]];

* [[1883]] – [[1884]] m. [[Vidiškės]]e;

* [[1884]] – [[1886]] [[Labanoras|Labanore]].

Bažnyčiose pamokslus sakydavo ir Šv. giesmes giedodavo tik lietuviškai, skatino parapijų valstiečius carui rašyti prašymus dėl spaudos draudimo panaikinimo. Rūpinosi lietuvybės atgaivinimu, tautiškos dvasios žadinimu, dalydavo savo parapijiečiams lietuviškas knygeles, laikraščius, maldaknyges. Sužinojęs apie Vilniaus kunigų seminarijos tautiškai nusiteikusius lietuvius klierikus, [[1889]] m. nuvyko su jais susipažinti. Atvežė jiems keletą [[Varpas (laikraštis)|Varpo]] numerių ir savo poemą „Senkaus Jurgis“. Seminarijos rektorius K.Majauskis seminariją lankyti uždraudė.

Parapijų, kuriose dirbo, dvarininkai [[lenkai]], prolenkiškai nusiteikę dvasininkai jį, kaip norintį įvesti stačiatikybę, skundė bažnytinei vyresnybei, o gubernatoriui ir kitiems aukštesniems valdininkams skundė kaip keliantį liaudį prieš ponus. Už pastangas bažnytines pamaldas laikyti lietuvių kalba, už lietuviškos spaudos platinimą prolenkiškos [[Vilniaus vyskupija|Vilniaus vyskupijos]] administracijos buvo vis keliamas iš vienos parapijos į kitą.

[[1886]] m. [[lapkričio 11]] d. iš [[Labanoras|Labanoro]] išsiųstas dvejiems metams į [[Gardinas|Gardino]] pranciškonų vienuolyną. Sugrįžusį iš vienuolyno [[1889]] m. [[vasario 6]] d. paskyrė [[Adutiškis|Adutiškio]] vikaru. Tų pačių metų birželio mėn. jau buvo iškeltas į [[Valkininkai|Valkininkus]]. Vengdamas tolesnio persekiojimo už lietuvišką veiklą, į Valkininkus nenuvyko, emigravo į [[JAV]]. Čia taip pat kovojo, kad lietuvių parapijos nebūtų polonizuojamos. Kartu su [[Jonas Šliūpas|Jonu Šliūpu]] dirbo lietuviškumo kėlimo ir stiprinimo vardan.