Torunė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Torūnės senamiestis yra vienas didžiausių Lenkijoje. Vyslos dešiniajame krante yra taisyklingo vidurinių amžių plano Senamiestis ir Naujamiestis; [[XIII amžius|XIII a.]] abu apjuosti gynybine siena (su bokštais ir vartais) ir fosa. Architektūros paminklai: Senamiestyje – gotikinė rotušė ([[XIII amžius|XIII]]-[[XIV amžius|XIV a.]]), gotikinės bažnyčios, gotikiniai, renesansiniai, barokiniai gyvenamieji namai, puošnūs rūmai; Naujamiestyje – gotikinė bazilikinė šv.Jokūbo bažnyčia (XIV a.). Miestas yra vienas iš [[Europos plytų gotikos kelias|Europos plytų gotikos kelio]] stočių. Vyslos kairiajame krante yra vadinamos Dibovskio pilies ([[1425]] m.) liekanos, barokinės bažnyčios, neorenesansinis vadinamas Artuso kiemas ([[1891]] m.; dabar universitetas), [[XX amžius|XX a.]] gyvenamieji namai, visuomeniniai, pramoniniai pastatai. [[1997 ]]m. senamiestis buvo įtrauktas į [[UNESCO]] pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.

[[ImageVaizdas:Torun panorama.jpg|thumb|center|800px|Torūnės panorama nuo Vyslos pakrantės]]

Miesto pradžia – slavų gyvenvietė. XIII a. jos vietoje kryžiuočiai įkūrė miestą ir pastatė gynybinę pilį. [[1233]] m. Torūnė gavo miesto teises; buvo Hanzos narė, prekybos centras. [[1411]] m. čia kryžiuočių ordinas pasirašė taiką su [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|LDK]] ir Lenkijos karalyste ([[Torūnės taika (1411)|Torūnės taika]]). [[1454]] m. Torūnės gyventojai sukilo prieš kryžiuočius. Po Trylikamečio karo ([[1454]]-–[[1466]] m.) 1466 m. Torūnės taika Torūnė atiteko Lenkijai. [[1793]]-–[[1807]] m. ir [[1815]]-–[[1920]] m. valdė [[Prūsija]], [[Vokietija]]; [[1807]]-–[[1815]] priklausė [[Varšuva|Varšuvos]] kunigaikštystei. [[1920]]-–[[1939]] m. buvo [[Pamario vaivadija|Pamario vaivadijos]] centras.

[[categoryKategorija:Lenkijos miestai]]

[[categoryKategorija:Europos plytų gotikos kelias]]