'''Bronius Krištanavičius''' ([[1910]] m.]] [[sausio 28]] d. [[Truskava]] - [[1977]] m.]] [[vasario 11]] d. [[Čikaga]]) – [[Lietuva|Lietuvos]] kunigas, [[jėzuitai|jėzuitas]], filosofijos ir socialinių mokslų daktaras.
== Biografija ==
[[Valkenburgas|Valkenburgo]] ([[Olandija]]) kolegijoje studijavo filosofiją ir teologiją. [[1932]]-–[[1936]] m. mokytojavo [[Kauno jėzuitų gimnazija|Kauno jėzuitų gimnazijoje]], įsteigė moksleivių socialinės veiklos būrelį. [[1937]]-–[[1941]] m. [[Insbruko universitetas|Insbruko universitete]] ir [[Roma|Romoje]] studijavo socialinius mokslus. [[1939]] m. įšventintas kunigu. [[1941]] m. filosofijos ir socialinių mokslų daktaras. Nuo 1941 m. dirbo Popiežiškojoje šalpos komisijoje Romoje, vienas jos direktorių. Rūpinosi Pietų [[Italija|Italijos]] neturtingųjų ir našlaičių šalpa, atstatė ir steigė prieglaudas, globojo karo pabėgėlius lietuvius, rėmė jų kuriamą Popiežiškąją lietuvių [[Šv. Kazimiero kolegija|Šv. Kazimiero kolegiją]] Romoje. Nuo [[1952]] m. gyveno Čikagoje. [[1952-]]–[[1961]] m. JAV lietuvių jėzuitų vyresnysis. Rūpinosi Čikagos, [[Monrealis|Monrealio]] ir [[Montevidėjas|Montevidėjo]] jėzuitų namų bei Čikagos lietuvių jaunimo centro statybomis.
Nuo 1932 m. bendradarbiavo žurnaluose „Misijos“, „Tiesos kelias“, „Žvaigždutė“. [[1952-]]–[[1963]] m. redagavo žurnalą „Žvaigždė“. Vienas „Mišiolo“ ([[1968]] m.) vertėjų. <ref>Antanas Balašaitis. {{VLE|XI}}, 80 psl. </ref>
