Lietuvių charta sumanyta Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisijai, kurią sudarė [[Domas Krivickas]], [[Kipras Bielinis]], [[Petras Karvelis]], [[Vytautas Vaitiekūnas]] ir [[Mečys Valiukėnas]] [[1948]] m. kuriant Pasaulio lietuvių bendruomenę – Lietuvių charta paskelbta kartu su laikinaisiais Pasaulio lietuvių bendruomenės nuostatais.
Lietuvių charta buvo parengta keičiantis lietuvių, [[TSRS-Vokietijos karas|TSRS-Vokietijos karo]] pabaigoje nuo artėjančios [[TSRS kariuomenė]]s pasitraukusių į Vakarus, daugiausia į [[VokietijVokietija|Vokietiją]]ą, padėčiai. Į [[XX a.]] penktojo dešimtmečio pabaigą tapo aišku, kad Lietuva iš [[TSRS]] okupacijos greit nebus išvaduota, daugelis pasitraukusiųjų ėmė naudotis galimybe iš Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių karo pabėgėlių stovyklų (TDP) keltis į [[JAV]], kur 1948 m. buvo priimtas įstatymas, leidžiantis karo pabėgėliams imigruoti, taip pat į [[Kanada|Kanadą]], [[Australija|Australiją]] ir kitas nuo karo nenukentėjusias šalis. Gausi Lietuvių tremtinių bendruomenė Vokietijoje ėmė skaidytis ir mažėti. Karo pabėgėliai ėmė virsti imigrantais. Lietuvių intelektualams iškilo uždavinys išsaugoti lietuvybę – kalbą, tautinę kultūrą, papročius, nes buvo aišku, kad kitose šalyse lietuviams teks gyventi tarp kitataučių. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininko [[Mykolas Krupavičius|M. Krupavičiaus]] ir kitų iniciatyva nutarta kiekvienoje šalyje steigti lietuvių bendruomenę ir jas visas vienijančią Pasaulio lietuvių bendruomenę.<ref>Juozas Banionis, Vytautas Spečiūnas. {{VLE|XIII}}, 205 psl. </ref>
