Vikipedija

Abiejų Tautų Respublikos Seimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
SieBot (aptarimas | indėlis)
Botai
89 389 keitimai
VP-bot (aptarimas | indėlis)
Botai
427 096 keitimai
S wiki sintakse 2
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Chamber of Deputies of Polish Sejm in Warsaw Royal Castle.PNG|right|thumb|Seimo posėdžių salė [[Varšuva|Varšuvos]] Karaliaus rūmuose]]
'''Abiejų Tautų Respublikos Seimas''' – aukščiausias [[Lietuva|Lietuvos]] ir [[Lenkija|Lenkijos]] bendros [[valstybė]]s – [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų tautų respublikos]] ([[lenkų kalba|lenk.]] ''Rzecząpospolita Obojga Narodów'') įstatymų leidimo ir valstybinės valdžios organas, veikęs [[xVI amžiaus 7-as dešimtmetis|1569]]-[[1795 m.|1795]] m. Iš viso 1569-1793 m. įvyko 173 Seimai: XVI a. (nuo 1569 m.) – 30, XVII a. – 93, XVIII a. – 50. Dauguma Respublikos Seimų vyko [[Varšuva|Varšuvoje]], Karaliaus pilyje. [[Seimas|Seimu]] taip pat vadinamas ir kiekvienas Seimo narių suėjimas arba sesija.
 
== Įkūrimo istorija ==
Eilutė 13:
== Įsteigimas ==
[[Vaizdas:Unia Lubelska.JPG|thumb|300px|'''Liublino unija''' [[Janas Mateika|Jano Mateikos]] paveikslas]]
1569 m. [[liepos 1]] d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją – [[Liublino unija]]. Pagal uniją Lenkijos Karalius ateityje atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė '''rinkti''' bendrą abiejų valstybių valdovą. Ir po unijos sudarymo abi valstybės turėjo savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus, tačiau unija buvo reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą Seimą, valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, tačiau su savo antspaudais. Aktą, kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki [[1791 m.|1791]] m. [[gegužės 3 d. konstitucija|gegužės 3 d. Konstitucijos]], paskelbė Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis [[Žygimantas Augustas]].
 
Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir [[Lenkijos Karalystės Seimas|Lenkijos Seimus]]. Po unijos sudarymo Lietuvos Seimai vadinami Vyriausiaisiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis. Jie buvo šaukiami nereguliariai, dažniausi juose svarstomi klausimai buvo LDK vidaus politikos reikalai arba Abiejų Tautų Respublikos Seime nagrinėjami klausimai, dėl kurių Lietuvos atstovai atskirai susirinkę norėdavo suderinti savo galutinę poziciją. Liublino unijos dokumentuose atskiri Lietuvos Seimai nebuvo numatyti ir buvo priešingi unijos dvasiai. Lietuvos konvokacijos po Liublino unijos vykdavo Vilniuje, XVI a. jų įvyko 14, XVII a. – 17, XVIII a. – 6. Tačiau, jei jose dalyvaudavo karalius, jų nutarimai prilygdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimams.
Eilutė 31:
Seimo '''Atstovų rūmų''' atstovų skaičius istorijos bėgyje kito, nes priklausė nuo valstybės teritorijos. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo [[Žemaičių seniūnija|Žemaičių seniūnijos]], arba [[Raseiniai|Raseinių]] pavieto, ir nuo [[Šiauliai|Šiaulių]], [[Upytė]]s, [[Ukmergė]]s, [[Kaunas|Kauno]], Vilniaus, [[Trakai|Trakų]], [[Breslauja|Breslaujos]], [[Ašmena|Ašmenos]], [[Lyda|Lydos]], Gardino, [[Smolenskas|Smolensko]], [[Starodubas|Starodubo]], [[Polockas|Polocko]], [[Naugardukas|Naugarduko]], [[Slanimas|Slonimo]], [[Valkaviskas|Volkovysko]], [[Vitebskas|Vitebsko]], [[Orša|Oršos]], [[Brestas (Baltarusija)|Brastos]], [[Pinskas|Pinsko]], [[Mscislavas|Mstislavlio]], [[Minskas|Minsko]], [[Mozyrius|Mozyriaus]] ir [[Rohačevas|Rohačevo]] pavietų.
 
Kiekvienas pavietas ir Žemaičių seniūnija galėjo siųsti po 2 atstovus. Nuo [[1764 m.|1764]] m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus. Išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose tiesiogiai atstovavo savo pavietų bajorus ir vykdė pavietų seimelių instrukcijas. Vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų. Grįžę iš Seimo bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose.
 
'''Senate''' Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius iš 140. Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, Žemaičių [[seniūnas]], 9 [[vaivada|vaivados]] – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – [[Kaštelionas|kaštelionų]], ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, Didysis etmonas ir Lauko etmonas (Didžiojo etmono pavaduotojas). LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes, buvo užėmę [[Sapiegos]]. Pagal alternatos taisyklę kas trečio [[Seimo Maršalas]] (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas.
Eilutė 53:
Lietuvoje [[Simonas Konarskis]], [[Adomas Mickevičius]] ir [[Maironis]] išgarsino Čičinską – bajorą [[Vladislovas Sicinskis|Vladislovą Sicinskį]] iš Upytės, kuris, pasinaudojęs veto teise [[xVII amžiaus 6-as dešimtmetis|1652]] m. sutrukdė karaliui [[Jonas Kazimieras Vaza|Jonui Kazimierui Vazai]], kuriuo nebuvo patenkintas Sicinskio globėjas [[Jonušas Radvila]], pratęsti Varšuvos Seimą. Pirmasis seimą, pasinaudojęs liberum veto teise, [[xVII amžiaus 4-as dešimtmetis|1639]] m. išardė Krokuvos atstovas Jurgis Liubomirskis, o po Sicinskio šia teise buvo pasinaudota ne vieną kartą.
 
Seimų nutraukimai buvo didelė problema, nes XVIII a. jie tapo įprastu reiškiniu. Iš 1652–[[1764 m.|1652]]–[[1764]] m. vykusių Seimų tik 7 baigė darbą sėkmingai, o visi kiti išsiskirstė nieko nenutarę. Kovos su Seimų nutraukimu būdai – konfederacinių Seimų šaukimas, laikinas Seimo nutraukimas Karaliaus iniciatyva ir jo atnaujinimas palankesniu momentu – tuo laikotarpiu buvo mažai veiksmingi. Todėl Karaliui tekdavo neatidėliotiniems valstybės reikalams spręsti šaukti ypatinguosius Senato posėdžius.
 
Respublikai, apsuptai absoliutinių monarchijų, tokios laisvės, kaip karaliaus rinkimai, (dėl ko didele problema tapdavo naujo monarcho rinkimai mirus valdovui, nes kaimyninės valstybės buvo suinteresuotos į sostą iškelti sau palankų valdovą), liberum veto teisė, (dėl kurios bajorai galėjo lengvai blokuoti sau nepalankius reformų įstatymus), silpna karaliaus valdžia, atskirų provincijų, pavietų partikuliariškumas buvo labai pavojingos. Buvo bandoma reformuoti ir visą šalies valdymo struktūrą, ir paties Seimo darbą. [[1764 m.|1764]] m. priimtas Seimo Statutas, kuriuo atsisakyta liberum veto teisės sprendžiant ekonominius klausimus, pavietų atstovams Seime suteikti neriboti įgaliojimai spręsti valstybės reikalus ([[laisvasis mandatas]]).
 
== Ketverių metų Seimas ==
 
[[Vaizdas:Uchwalenie Konstytucji 3 Maja.jpg|thumb|300px|[[1791 m.|1791]] m. [[gegužės 3]] d. Konstitucijos priėmimas Karaliaus rūmų Senatorių salėje, Varšuvoje.
Dail. Kazimierz Wojniakowski, [[1772]] m.|1772]]-[[1812]] m.|1812]], Lenkijos nacionalinė biblioteka]]
 
Didžiausios reformos buvo svarstomos vadinamajame Ketverių metų Seime ([[1788]] m.|1788]]–[[1792 m.|1792]] m.), kurio svarbiausias priimtas dokumentas buvo Miestų valdymo įstatymas ir 1791 m. gegužės 3 d. priimta pirmoji Europoje rašytinė konstitucija. Pagal ją Karaliaus sostas turėjo tapti paveldimas, visa valstybė turėjo tapti labiau centralizuota. Nors Konstitucijos tekste kalbama apie Respublikos valstybes, nebeminimas Lietuvos vardas, nebėra Liublino unijoje buvusio Lietuvos ir Lenkijos dualizmo, naikinama nuostata kas trečią Seimą rengti Lietuvoje (Gardine) ir kas trečią Seimo Maršalą rinkti iš Lietuvos atstovų.
Tiesa, 1791 m. [[spalio 20]] d. buvo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas, pavadintas Konstitucijos pataisa, kuriame Lietuva laikoma kitokia provincija, nei Didžioji Lenkija ir Mažoji Lenkija. Be to, kai kuriose bendrose Respublikos komisijose (ministerijose) Lietuva turėjo turėti 1/3 arba 1/2 vietų.
 
Eilutė 68:
[[Vaizdas:Oryginal Konstytucji 3 maja.jpg|thumb|[[Gegužės 3 d. konstitucija|Gegužės 3 Konstitucija]], originalas, saugomas Varšuvos Karalių rūmuose]]
 
Tačiau dėl Respublikos silpnumo Gegužės 3-iosios Konstitucija galiojo tik 14 mėnesių, iki 1792 m. [[liepos 23]] d., kai Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis [[Stanislovas Augustas]] ([[1764]] m.|1764]]-1795) prisijungė prie [[Targovicos konfederacija|Targovicos konfederacijos]].
 
[[1795 m.|1795]] m. Abiejų Tautų Respublika išnyko iš Europos politinio žemėlapio, nutrūko ir jos parlamentarizmo raida.
 
== Nuorodos ==
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Abiejų_Tautų_Respublikos_Seimas"