Antanas Sniečkus: Skirtumas tarp puslapio versijų

Po keturių LKP vadovų sušaudymo, siekdama sustiprinti Lietuvos komunistų organizacinį branduolį, Maskva nelegaliam darbui į Lietuvą pasiuntė keletą žmonių, tarp jų ir A. Sniečkų. Nelegaliai perėjęsPerėjęs sieną, [[1927]] m. [[sausio 6]] d. jis buvo kooptuotas į [[Lietuvos komunistų partija|LKP]] CK narius ir išrinktas LKP CK sekretoriato nariu, atsakingu už agitacinį – propagandinį ir organizacinį darbą. Praktiškai tai buvo pirmojo sekretoriaus funkcijos, nors iki [[1936]] m. visi partiniai reikalai buvo tvarkomi kolegialiai. 1936 m. jis buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi ir su maža pertrauka išbuvo juo iki [[1974]] m.

Lietuvos komunistų partija buvo paskelbta už įstatymo ribų ir nuolat persekiojama. To neišvengė irTodėl A. Sniečkus, – jamSniečkui teko kalėti [[1930]] – [[1933]] m. (nuteistas 15 metų, bet iškeistas į Lietuvos politinius kalinius Tarybų Sąjungoje), 1939.XII – 1940.VI (nuteistas 8 metams, paleistas prasidėjus okupacijai). Spėjama, kad paskutinį kalinimą A. Sniečkus pasirinko pats.

1937 m. [[gegužės 21]] d. A. Sniečkus su savo kolegomis buvo iškviestas į Maskvą. Kominterno vykdomajame komitete buvo priimta rezoliucija „Organizaciniu klausimu“, numatanti visų LKP CK grandžių, LKP rajonų bei [[Kaunas|Kauno]] miesto komiteto „patikrinimą“ ir „apvalymą“. Terminas – 6 mėnesiai. Konfidencialiame pokalbyje su vienu iš Kominterno sekretorių M. Triliseriu A. Sniečkui buvo „pasiūlyta“pasiūlyta nutraukti visus ryšius su daugeliu Lietuvos komunistų.

Po šių akcijų 1938 m. LKP ir Kominterno – VKP(b) CK ryšiai beveik nutrūko (iki [[1940]] m.). šiuoŠiuo laikotarpiu A. Sniečkumi susidomėjo TSRS [[NKVD]] organai. A. Sniečkus slapstėsi ir nuo Lietuvos policijos, ir nuo NKVD, tačiau 1940 m. birželio – liepos mėnesiais LKP neoficialiai buvo reabilituota, o jos lyderiai paskirti į vadovaujančius postus.

Įtikėjęs [[Tarybų Sąjunga|TSRS]] proletariato išvaduojamosios misijos neišvengiamumu, jis visada palaikė [[Tarybų Sąjunga|Tarybų Sąjungą]] ir Lietuvos nematė be TSRS globos. „Taip, mes Tarybų Sąjungos pusėje, – kalbėjo A. Sniečkus teisiamųjų suole 1931 m. – Negailėdami jėgų ir gyvybės mes ginsime ją – viso pasaulio darbininkų Tėvynę“. Buvo manoma, kad išspręsti visus Lietuvai iškilusius klausimus (net ir įvykdyti socialinę revoliuciją) galima tik didesnės valstybės ar tautos padedami, šiuo atveju – Tarybų Sąjungos.

1940 m. [[birželio 19]] d. A. Sniečkus tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. A. Sniečkus dėl šio paskyrimo gerokai nusiminė. Žinodamas šios organizacijos vadovų likimus Tarybų Sąjungoje, jis buvo įsitikinęs, jog paskyrimas susijęs su [[Lavrentijus Berija|L. Berijos]] užmačiomis susidoroti. 1940 m. [[rugpjūčio 15]] d. jis buvo nukreiptas į partinį darbą ir išrinktas LKP CK I sekretoriumi. Šiose pareigose jis pradėjo organizuoti pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus (vien 1941 m. birželio 14 d. buvo areštuota virš 30 000 civilių asmenų, tarp jų moterų ir vaikų).