Gegužės trečiosios Konstitucija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 58:
== Konstitucija ==
'''Valdymo įstatymą''', Gegužės 3 dienos konstituciją sudaro įvadas ir 11 straipsnių. Sudėtinė Konstitucijos dalis yra ir [[1791]] m. [[spalio 20]] d. seimo priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“.
=== Viešpataujanti religija ===
Pirmasis Konstitucijos straipsnis teigė, jog viešpataujanti religija yra [[katalikai|Romos katalikų]], kuriai paliekamos visos teisės ir privilegijos. Kitiems tikėjimams buvo užtikrinta laisvė, tačiau draudžiama pereiti iš katalikybės į kurį nors kitą tikėjimą. Šis straipsnis sankcionavo ne tiek dvasininkų luomo išskirtinę padėtį, kiek įteisino [[ATR|Lietuvos
=== Bajorai žemvaldžiai ===
Eilutė 70:
=== Miestai ir miestiečiai ===
Trečiasis straipsnis į konstitucijos tekstą įtraukė įstatymą „[[wikisource:lt:Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse|Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse]]“. Miestiečiams buvo garantuota asmens neliečiamumo teisė, išskyrus bankrotininkus ir sučiuptus nusikaltimo vietoje. Vėlesnė norma, priimta [[1792]] metais, neliečiamumo teisę pritaikė ir [[žydai|žydams]]. Miestiečiai įgijo teisę eiti administracines ir teismo pareigas, taip pat siekti karinių laipsnių.
Pagal antrąjį punktą „Apie miestiečių prerogatyvas“ bajorų seimas į savo sudėtį turėjo priimti 24 taip vadinamus miestų įgaliotinius. Miestiečiams atsivėrė plačios galimybės turtėti. Šie nuostatai buvo vis stiprėjančios vidutiniųjų bajorų ir miestų atstovų sąjungos išraiška. Be to, bajorai aiškiai ėmė suvokti, jog pajamų šaltinis yra nebe palivarkiniame ūkyje, bet miesto gyvenime.
Eilutė 77:
Labai svarbios problemos buvo aptariamos ketvirtajame straipsnyje. Valstiečiai buvo priimti krašto valdymo globon, tačiau ši deklaracija nenumatė jokios institucijos, galėjusios teisėtai reguliuoti valstiečių ir valstybės santykius. Vėliau tuos reikalus bandė spręsti policijos komisija ir tvarkos komisijos, tačiau aiškiausiai valstiečių statusą apibrėžė [[Tadas Kosciuška]].
Straipsnis numatė suteikti asmens laisvę, arba išlaisvinimo iš [[baudžiava|baudžiavos]] galimybę, tačiau tik tiems valstiečiams, kurie norėjo įsikurti [[ATR|Respublikoje]], arba bėgliams, ketinantiems į ją sugrįžti. Pastaroji nuostata labai nepatiko imperatorei [[Jekaterina II|Jekaterinai II]], nes galėjo paskatinti Rusijos valstiečius, ypač gyvenančius pasienio zonoje, bėgti į kaimyninę [[ATR|Lenkiją ir Lietuvą]].
=== Valdymas, arba viešųjų valdžių paskirtis ===
Eilutė 89:
Senatą sudarė vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai, iš viso – 132 asmenys. Pirmininkauti senatui turėjo karalius. Tačiau įstatymų leidybos procese monarcho galios buvo ribotos.
Seimo nariai turėjo rinktis [[Varšuva|Varšuvoje]] arba [[Gardinas|Gardine]] ir posėdžiauti 70-100 dienų, išskyrus šventines dienas. Ypatingais atvejais seimas turėjo susirinkti į nepaprastąjį posėdį. Buvo panaikinta „[[liberum veto]]“ teisė. Įstatymų leidžiamosios valdžios reforma buvo svarbiausias Gegužės 3 d. konstitucijos darbas, ja buvo kuriami valstybės parlamentarizmo pradai.
=== Karalius, vykdomoji valdžia ===
[[Vaizdas:Konstytucja 3 Maja.jpg|thumb|350px|Konstitucijos paskelbimas. [[Jan Matejko|Jano Mateikos]] paveikslas]]
Svarbiausia [[Ketverių metų seimas|Ketverių metų seimo]] reforma buvo vykdomosios valdžios struktūros pertvarka. Ją aptarė konstitucijos septintasis, o papildė devintasis, dešimtasis ir vienuoliktasis straipsniai. Buvo griežtai sunormintos trys valdžios institucijos: karalius, Įstatymų sargyba ir vaivadijų tvarkos komisijos.
Vykdomojoje valdžioje sustiprėjo karaliaus statusas. Pirmiausia, buvo panaikinti karaliaus rinkimai. [[Stanislovas Poniatovskis|Stanislovo Augusto Poniatovskio]] sostas tapo paveldimu, bet valdovas neturėjo sūnaus ir antra, užimdamas sostą jis buvo prisiekęs laisvos elekcijos principui. Taigi ligi gyvenimo pabaigos [[Stanislovas
Tačiau konstitucijos kūrėjai, atsižvelgdami į šią situaciją, numatė išimtį, pagal kurią būsimuoju karaliumi turėjo būti paskirtas [[Saksonija|Saksonijos]] princas [[Frydrichas Augustas]] ([[1750]]-[[1827]] m.), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio [[Augustas III|Augusto III]] anūkas. Jis palaikė tradicinius ryšius su Respublika ir mokėjo lenkų kalbą. Tai buvo kompromisas, turėjęs apraminti skirtingų seimo politinių grupuočių aistras. Be to, Saksonijos elektorius turėjo vienturtę dukterį, kuri būtų tapusi Lenkijos infante. Nebuvo jokių formalių kliūčių jai ištekėti už kurio nors Stanislovo Augusto sūnėno ir Poniatovskiai būtų grįžę į sostą.
| |||