Livonijos ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Vokiečių ordino Livonijos ordinasžemė''' ({{lot|Fratres miliciaeDomus ChristiTheutonicorum dein Livonia}}, {{vok|Brüder der Ritterschaft Christi vonMeistertum Livland}}) - vokiečiųVokiečių riteriųordino valstybinė ir karinė organizacijašaka, 1237-1561 m. gyvavusi [[Livonija|Livonijoje]]. Ordinas įkurtasĮkurta [[1237]] m. kaip [[TeutonųVokiečių ordinas|Kryžiuočių (Teutonų)Vokiečių ordino]] autonominė šaka dabartinės [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]] žemėse, [[Kalavijuočių ordinas|Kalavijuočių ordinui]] pralaimėjus [[Saulės mūšis|Saulės mūšį]] ([[1236]]) ir nebesugebant toliau veikti savarankiškai. Iš pradžių buvo glaudžiai susijęs su savo centru [[Prūsija|Prūsijoje]], tačiau nusilpus TeutonųVokiečių ordinui, nuo XV a. vidurio iki pat išformavimo ([[1561]]) buvotvarkėsi nuo jo beveik nepriklausomassavarankiškai.

Vokiečių ordino Livonijos ordinuižemei vadovavo magistras, renkamas iki gyvos galvos ir tvirtinamas [[TeutonųVokiečių ordinas|TeutonųVokiečių ordino]] didžiojo magistro. Rezidavo [[Ryga|Rygoje]] ir Cėsyse[[Cėsys]]e. Magistro pavaduotojas buvo landmaršalas, atsakingas už Ordino kariuomenę. Landmaršalo rezidencija buvo [[Sigulda|Siguldoje]]. Pilnateisiai Ordino nariai (kariai ir dvasininkai) vadinosi broliais. Jų skaičius svyravo nuo 400-500 (XIV-[[XVI amžius|XVI]] a.) iki 120-150 (XVI a. vidurys). Nepilnateisiais nariais buvo amatininkai ir tarnai. Ordino kariuomenę sudarė nariai su ginklanešiais (knechtais) ir vasalais. XV a. pradžioje kariuomenės dydis siekė 4000 žmonių.

Užsienio politikoje Vokiečių ordino Livonijos ordinasšaka tęsė savo pirmtako Kalavijuočių ordino pastangas įsigalėti visame regione, t.y. baigti užkariauti [[Kuršas|Kuršą]] ir [[Žiemgala|Žiemgalą]], veržtis toliau į Lietuvą ir Rusią ([[Rusija]]). Pralaimėjimas rusams [[Ledo mūšis|Ledo mūšyje]] ([[1242]]) atšaldė Ordino norą tęsti atkaklią ekspansiją rytų kryptimi, todėl visas dėmesys buvo sutelktas į Lietuvą, ypač į [[Žemaitija|Žemaitiją]], trukdžiusią geografiškai suvienyti KryžiuočiųVokiečių ordino valdas Prūsijoje ir Livonijoje. 1252 m. LivonijosVokiečių ordinasordino livoniškoji šaka užėmė [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdą]], kurią [[1328]] m., nepajėgdamasnepajėgdama jos išlaikyti, perleido prūsiškajai [[TeutonųVokiečių ordinas|TeutonųVokiečių ordinuiordino]] šakai. Norėdamas teisiškai užvaldyti Lietuvą, Livonijos magistras rėmė [[Mindaugas|Mindaugo]] oponentų [[Tautvilas|Tautvilo]] ir [[Vykintas|Vykinto]] siekį krikštytis. Siekdamas įveikti varžovus, krikštijosi pats Mindaugas ([[1251]] m.). Tačiau dėl Mindaugo karūnavimosi ([[1253]] m.) Lietuva netapo nei Livonijos provincija, nei vasalė.

Karinė Ordino livoniškosios šakos politika Lietuvoje irgi nebuvo sėkminga. XIII a. jo pralaimėti [[Skuodo|Skuodo mūšis]] ([[1259]] m.), [[Durbės mūšis|Durbės]] ([[1260]] m.), [[Karusės|Karusės mūšis]] ([[1270]] m.), Ašeradės[[Aizkrauklės|Aizkrauklės mūšis]] ([[1279]] m.), Jersikos ([[1281]] m.) mūšiai neleido Ordinui tikėtis įsigalėti net pietinėse kuršių, žiemgalių ir sėlių žemėse, nekalbant jau apie pačią etninę Lietuvą ar Žemaitiją. Kita vertus, XIII a. antrojoje pusėje Ordinui pavyko nustumti sieną su [[Žemaitija]] gerokai į pietus, ypač ties Telšiais[[Telšiai]]s ir pajūriu, o [[Žiemgaloje|Žiemgala]] nusistumta net iki [[Pasvalio|Pasvalys]] (siena, artima dabartinei, tapo tik Vytauto laikais). Dėl XIII a. gale prasidėjusios trinties su Rygos arkivyskupu Ordinas užsiėmė vidaus problemomis ir Lietuvos nepuolė iki pat [[KęstutisGediminas|KęstučioGedimino]] irvaldymo antrosios pusės (iki [[Algirdas|Algirdo1331]] laikų (nuo 1345 m.). Be to, daug lėmė ir [[Gediminas|Gedimino]] (1316-1341) diplomatinė taiki politika su Livonija. Intensyviausi žygiai į Lietuvą buvo rengiami XIV a. 6-8 dešimtmetyje, kai Vokiečių ordino Livonijos ordinasšaka puldinėjo Lietuvą kasmet, niokodamasniokodama tas jos sritis, kurių nepasiekdavo [[TeutonųVokiečių ordinas]]ordino Prūsijos šaka, t.y. dabartinę Vidurio ir Rytų Lietuvą. Per 1345-1377 m. laikotarpį LivonijosVokiečių ordinas iš Livonijos surengė apie 30 žygių į Lietuvą, dalį jų sinchronizuodami su [[TeutonųVokiečių ordinas|Teutonųordino ordinu]]Prūsijos žeme, kad išskaidytų lietuvių pajėgas. Lietuva kariniu požiūriu irgi nebuvo pasyvi Livonijos atžvilgiu – į ten žygius surengė Gediminas ([[1329]] m.), Algirdas ([[1345]], [[1369]] m.), Kęstutis ([[1375]], [[1376]], [[1377]] m.), Švitrigaila ([[1373]] m.), Andrius Algirdaitis ([[1375]] m.). (Lietuvai rūpėjo ir [[Ryga]], ir [[Daugpilis]], nes turint juos, buvo galima turėti ir svarbiausią šiaurinį prekybos kelią – Dauguvos upę.) Po [[Žalgirio mūšis|Žalgirio]] ([[1410]] m.) ir ypač po [[Pabaisko mūšis|Pabaisko mūšio]] ([[1435]] m.), kuriame Vokiečių ordino Livonijos ordinasžemė kovėsi [[Švitrigaila|Švitrigailos]] pusėje, Ordinas Lietuvai grėsmės ne tik kad nebekėlė, bet ir tapo vienu iš patikimiausių Lietuvos sąjungininku kovoje prieš Rusiją.

[[1561]] m., vykstant [[Livonijos-Rusijos karas|Livonijos-Rusijos karui]], didžioji Livonijos dalis (išskyrus Šiaurės Estiją) pasidavė Lietuvai, o iš jos pietinių žemių buvo sukurta Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystė (1561-1795), kurios pirmuoju kunigaikščiu LDK vasalo teisėmis tapo Liuterioliuteronų tikėjimą priėmęs paskutinysis OrdinoLivonijos magistras [[Gotardas Ketleris]].