Kauno kunigų seminarija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
/* Rektoriai + |
wiki |
||
Eilutė 7:
==Istorija==
Numalšinusi [[1863 sukilimas|1863 metų sukilimą]], Rusijos [[caras|caro]] valdžia [[1864]] m. [[gruodžio 3]] d. Žemaičių vyskupijos įstaigas, Žemaičių kunigų seminariją ir vyskupą [[Motiejus Valančius|Motiejų Valančių]] iš [[Varniai|Varnių]] perkėlė į [[Kaunas|Kauną]]. Seminarijai atiduoti buvusieji bernardinų vienuolyno rūmai ir [[Kauno Šv. Jurgio bažnyčia|Šv. Jurgio bažnyčia]]. Klierikų skaičius iki [[1870]] m. buvo ribotas: nuo 1863 m. iki 1870 m. rusų valdžia neleido priimti naujų kandidatų, o baigusiems trukdė gauti šventimus. Nuo [[1871]] m. kai kurie dalykai buvo dėstomi [[lietuvių kalba]]. Po Motiejaus Valančiaus mirties seminarijoje sustiprėjo prolenkiškos tendencijos.
Prasidėjus Lietuvoje tautiniam atgimimui, Kauno kunigų seminarija tapo vienu jo židinių. [[1884]] m. čia išleisti keli rankraštinio laikraščio „Lietuva“ numeriai, [[1888]]–[[1890]] m. veikė slapta [[Lietuvos mylėtojų
[[1PK|Pirmojo pasaulinio karo]] metais seminarijos rūmus užėmė vokiečių kariuomenė ir pavertė juos karo ligonine. [[1914]] m. [[spalio 30]] d. seminarija perkelta į [[Vaškuonėnai|Vaškuonėnų]] dvarą [[Troškūnai|Troškūnų]] valsčiuje. [[Lietuva]]i atgavus nepriklausomybę, [[1918]] m. seminarija grąžinta į Kauną. [[1922]] m. joje buvo 6 kursai: I, II – filosofiniai ir III-VI – teologiniai. Nuo 1922 m., [[Lietuvos universitetas|Lietuvos universitete]] įsteigus Teologijos-filosofijos fakultetą, Kunigų seminarija sujungta su šiuo fakultetu.
[[1926]] m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, seminarijoje mokėsi Kauno, [[Panevėžio vyskupija|Panevėžio]] ir [[Kaišiadorių vyskupija|Kaišiadorių vyskupijų]] klierikai. [[1934]] m. pastatyti nauji rūmai. [[1935]]–[[1944]] m. veikė Bažnytinio meno muziejus, 90 000 tomų biblioteka. [[1938]] m. [[liepos 2]] d. [[popiežius]] [[Pijus XI]] seminariją paskelbė tarpdiecezine, jos veikla ir mokymo programos suderintos su [[Vatikanas|Vatikano]] atitinkamomis tarnybomis. Nuo 1926 m. iki [[1940]] m. seminarija turėjo 3078 auklėtinius, vidutiniškai 205 klierikus kasmet.
1940 m. [[Sovietų Sąjunga]]i okupavus Lietuvą, [[1941]] m. [[sausio 12]] d. seminarijos pastatai nacionalizuoti. Tuomet buvo mokomasi bažnyčiose, vienuolynuose ir privačiuose namuose. Prasidėjus [[
Pokario metais uždarytos [[Telšiai|Telšių]] ir [[Vilkaviškis|Vilkaviškio]] seminarijos, Kauno kunigų seminarija liko vienintelė Lietuvoje. Sovietinė valdžia kišosi į seminarijos vidaus tvarką, buvo daromos įvairios kliūtys norintiems studijuoti, dalis dėstytojų ir klierikų represuoti. Klierikų skaičius apribotas iki 150, vėliau nuolat mažintas, net iki 25 klierikų. Turtinga seminarijos biblioteka konfiskuota ir sunaikinta, Šv. Jurgio ir Švč. Trejybės bažnyčios paverstos sandėliais, sunaikinti jų meniški interjerai. [[1945]]–[[1981]] m. seminarija parengė 369 kunigus, disertacijas apgynė 4 teologijos daktarai ir 21 teologijos licenciatas.
| |||