Dokumentinis kinas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 10:
1945 m. įkūrus [[Kino kronikos studiją]], pradėti filmuoti kronikiniai žurnalai [[„Tarybų Lietuva“]]. 1947 m. pasirodė pirmieji dokumentiniai filmai „Mylima tėvynė“ (rež. [[I. Kravčiunovskis]]), „Už duotąjį žodį“ (rež. [[M. Masalskis]]). 1950 m. sukurtas pilno metražo dokumentinis filmas „Tarybų Lietuva“ (rež. [[I. Poselskis]] ir [[L. Maculevičius]]). Pirmąjį pokario dešimtmetį dokumentinis kinas buvo įspraustas į [[Komunizmas|komunistinės]] ideologijos rėmus, vykdė Lietuvos sovietinimo uždavinius. Vyravo atrinktų, [[Propaganda|propagandiškai]] interpretuotų įvykių apžvalga, politizuota faktografija. Nuo kino kronikos kiti kino žanrai skyrėsi tik detalesniu faktų pateikimu.
6-ojo dešimtmečio pabaigoje politizuojama mažiau, daugiau dėmesio skiriama faktų analizei, tikrovės poetizacijai, herojų psichologijai. Keičiasi teksto oficialumas, greta jo atsiranda vidinis veikėjų monologas, autorinis pasakojimas. [[Dramaturgijos]] [[montažo]] išradingumu pasižymėjo [[V. Starošo]] [[teatrologijos]] darbai „Mes iš Kauno“, „Tavo draugai“, „Svajos ir likimai“, „Nenusimink, Virginijau“ (1958-1962 m.). Poetiškumu, autorine interpretacija išsiskyrė vaidybininkų [[
Unikalią vietą Lietuvos kino dokumentikoje užima [[P. Abukevičiaus]] gamtiniai filmai: 8-ojo dešimtmečio TV sensacija apie mešką Nidą, „Lapė“ (1981 m.), „Vilkai“ (1981 m.), „Juodasis gandras“ (1982 m.), „Rožinis kiras“ (1984 m.).
|