Jonas Kazlauskas (1930): Skirtumas tarp puslapio versijų

 

== Biografija ==

[[1963]] m. tapo Komunistų partijos nariu.

Turėjo šeimą: žmoną Aldoną, dukras Rasą ir Eglę.

 

== Mokslinė veikla ==

J. Kazlauskas – kalbininkas, analizavęs baltų kalbas, jų kilmę. Jo mokslinių interesų laukas buvo labai platus ir apėmė istorinės kalbotyros studijas, aktualius kalbos kultūros klausimus. Daugiausiai dėmėsio profesorius skyrė [[morfologija|morfologijos]] dalykams. Iš [[daiktavardis|daiktavardžio]] istorijos J. Kazlauskas labiausiai domėjosi išnykusiais ir nykstančiais linksniavimo tipais, aiškinosi jų neproduktyvumo priežastis bei susiliejimo su kitais linksniavimo tipais procesą. Tyrė [[veiksmažodis|veiksmažodžių]], [[būdvardis|būdvardžių]] istoriją. Aiškino [[kirtis|kirčio]] atitraukimo priežastis, lietuvių kalbos [[vardažodis|vardažodžių]] ir veiksmažodžių kirčio raidą, naujai aprašė lietuvių kalbos [[tarmė|tarmių]] sistemos raidą, [[priegaidė|priegaidžių]] istoriją. Jis pirmasis baltų kalbotyroje pradėjo plačiau taikyti [[fonologija|fonologijos]] ir vidinės [[rekonstrukcija|rekonstrukcijos]] metodus.

Kalbininkas paskelbė virš 50 mokslinių publikacijų šalies, [[Sovietų Sąjunga|Sovietų Sąjungos]] ir tarptautiniuose leidiniuose. Publikavo [[akcentologija|akcentologijos]], [[fonetika|fonetikos]], [[fonologija|fonologijos]], [[morfologija|morfologijos]], [[dialektologija|dialektologijos]], [[etimologija|etimologijos]] darbus.

J. Kazlausko iniciatyva pradėtos organizuoti šiandien jau tarptautinėmis tapusios baltistų [[konferencija|konferencijos]]. Pirmoji konferencija surengta 1964 metais.

1965 m. iniciavo [[„Baltisticos“ žurnalas|„Baltisticos“ žurnalo]], skirto baltų kalbų tyrinėjimui, leidimą. Buvo žurnalo redaktorius.

Apgynė kandidatinę [[disertacija|disertaciją]] „Lietuvių kalbos daktavardžių sistemos paprastėjimas“.

[[1967]] – 04 – 04 apgynė disertaciją „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“, kuri 1968 metais paskelbta atskira knyga. Monografiją sudaro trys dalys: „Kirčiavimo istorija“, „Daiktavardžio linksniavimo istorija“ ir „Iš veiksmažodžio istorijos“. Istorinė gramatika – pirmasis pačių lietuvių parašytas tokios rūšies veikalas, gramatika atkuriama remiantis vidiniais latvių, lietuvių, prūsų kalbų duomenimis, taikant vidinės rekonstrukcijos ir diachroninės fonologijos metodus. Šis veikalas turi didelę reikšmę [[baltistika|baltistikai]], [[indoeuropiečiai|indoeuropiečių]] ir bendrajai kalbotyrai. [[1971]] metais, jau po kalbininko mirties, šis mokslinis darbas apdovanotas respublikine premija mokslo srityje.

Profesoriaus V. Šmolstygino buvo pakviestas dėstyti Pensilvanijos universitete, [[JAV]]. Buvo parašęs baltų kalbotyros įvado paskaitas anglų kalba.

 

Dingimo dieną profesorius lankėsi Mokslų Akademijoje, jos bibliotekoje, vėliau pasuko namo pietauti, tačiau negrįžo. Atsirado liudininkų tą dieną kalbininką mačiusių su jaunu vyriškiu, kuris pagal apibūdinimus buvo labai panašus į saugumo agentą, nuolat lankiusį J. Kazlauską.

Buvo kalbama, kad profesorius laikomas KGB rūsiuose. Profesoriaus žmonai A. Kazlauskienei pavykus susitarti dėl susitikimo su KGB pirmininku J. Petkevičiumi, lapkričio 17 dieną lavonas buvo rastas Neryje, netoli Žvėryno tilto. Teismo atlikta ekspertizė skelbė, kad smurto žymių nerasta ir tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas ar savižudybė.

1987 – 06 – 30, pasibaigus bylos saugojimo terminui, duomenys sunaikinti. Nepaisant artimųjų, draugų, kraštiečų kreipimųsi bylos tyrimas neatnaujintas.

1970 – 11 – 20 neleidus laidoti Antakalnio kapinėsi, kalbininkas palaidotas Saulės kapinėse.

 

== Asmenybės įamžinimas ==

J. Kazlausko atminimas įamžintas Matiešonių kaime esančioje gimtojoje sodyboje. 1984 m. minint profesoriaus šešiasdešimtmetį čia pastatytas paminklinis akmuo. Taip pat profesoriaus garbei pasodinta medžių alėja ir pastatyta Ipolito Užkurio skulptūra. Profesorių mena ir Prienų krašto drožėjų sukurti aštuoni stogastulpiai, stovintys šalia gimtosios sodybos. Du stogastulpiai žymi žiemos ir vasaros saulėgrąžas. Tarp jų yra dar vienas stogastulpis, pažymintis saulės laidos tašką rudens ir pavasario lygiadienių vakarais. Kitos keturios medinės skulptūros žymi profesoriaus Jono Kazlausko svarbias gyvenimo datas: gimimo (1930 08 01 ), pražuvimo (1970 10 08 ), kūno suradimo (1970 11 17 ) ir laidotuvių (1970 11 20).

Prienų krašto muziejuje yra speciali ekspozicija, kurioje sukaupta informacija apie profesoriaus gyvenimą.

Kalbininko atminimui Birštono savivaldybės taryba teikia J. Kazlausko premiją, kuri skiriama Lietuvos Respublikos arba kitos šalies kalbininkui už reikšmingus lietuvių kalbos istorijos ar (ir) baltistikos tyrinėjimus.

Atminimą įamžino ir [[Prienų „Žiburio“ gimnazija]], kurią baigė J. Kazlauskas. Mokykla orgnanizuoja moksleivių kalbinių darbų konkursą profesoriui J. Kazlauskui ir buvusiam mokyklos direktoriui A. Lyberio atminimui.