Michailas Lermontovas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VolkovBot (aptarimas | indėlis)
Anonimas (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Lermontov-Autoportrait.jpg|thumb|Autoportretas]]
[[Vaizdas:Lerm Dagestan.jpg|thumb|Lermontovo paveikslas „Susišaudymas Dagestano kalnuose“]]
{{biograf-cleanup}}
{{tvarkyti}}'''Michailas Jurijevičius Lermontovas'''
Rusų poetas M.'''Michailas Jurijevičius Lermontovas''' gimė 1814 m. naktį iš spalio 2 į 3 d. Maskvoje, atsargos majoro Jurijaus Lermontovo šeimoje. Neturtingas karininkas buvo vedęs vienturtę Penzos gubernijos dvarininkų dukterį. Būsimojo poeto senelė Arsenjeva, kurios dvare Tarchanuose augo Michailas, nekentė žento. Dar vaikystėje M. Lermontovas patyrė daug skaudžių išgyvenimų - kai jam buvo vos treji metai, mirė motina. Senelė, prieš kurios valią ji buvo ištekėjusi, neleido M. Lermontovo tėvui matytis su sūnumi, grasindama panaikinti testamentą, kuriuo visą savo turtą skyrė anūkui. Jurijus Lermontovas, išvažiavęs į tolimą kaimelį, aprūpino sūnaus ateitį. Jaunasis Lermontovas visa tai vėliau puikiai suprato, o 1831 m., sužinojęs apie tėvo mirtį, jam paskyrė Epigrafą (Davei gyvybę, bet ne džiaugsmą...). Šeimos tragedija rado atgarsį ir kituose ankstyvo laikotarpio kūriniuose. Jaunystėje parašytos dramos Žmonės ir aistros baudžiavininkės Gromovos paveiksle giminės įžiūrėjo daug poeto senelės bruožų. Matydamas Arsenjevos pasišventimą anūkui – silpnos sveikatos berniuką ji vežiojo į Kaukazo kurortus, samdė jam geriausius mokytojus, vėliau parūpindavo tarnybą šauniausiuose gvardijos pulkuose - M. Lermontovas matė ir jos despotiškumą, ypač kai jai paliepus buvo plakami arba parduodami valstiečiai. Jautrus berniukas širdyje slėpė karčius apmąstymus: Bepročiai! Niekad nesupras,/Jog verkt lengviau, negu kentėti/Užgniaužus ašaras tikras.
 
M. Lermontovas buvo gabus viskam: grojo keliais instrumentais, puikiai piešė, daug skaitė. 1828 m. senelė jį atvežė į Kilmingųjų pensioną prie Maskvos universiteto. Pensione, pasižyminčiame literatūrinėmis tradicijomis, Lermontovas sukūrė pirmuosius eilėraščius, kuriuose siekė įprasminti katastrofišką pasaulio sukilimą ir antitezes. Jiems taip pat būdinga ir baironiška problematika – neeilinės asmenybės susidūrimas su visuomene, ir šileriškas nesitaikstymas su viešpataujančia pasaulyje neteisybe, protestas prieš tironiją. Rašyti eiles jam buvo būtinybė – jos atstojo dienoraštį.