Mi sklaida: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Mi sklaida''', taip pat žinoma kaip '''Lorenco Mi teorija''' arba '''Lorenco Mi Debajaus teorija''', yra [[šviesos sklaida]], tiksliai aprašoma analitiniu [[Maksvelo lygtys|Maksvelo lygčių]] sprendiniu. Tai tiksliausia sklaidos teorija, tinkanti elektromagnetinės spinduliuotės sklaidai [[sfera|sferinėmis]] dalėlėmisdalelėmis aprašyti. Mi sprendiniai pirmą kartą buvo aprašyti vokiečių fiziko Gustavo Mi (Gustav Mie). Tačiau, danų fizikas Liudvigas Lorencas (Ludvig Lorenz) ir kiti mokslininkai yra nepriklausomai išvystę elektromagnetinės plokščios bangos sklaidos dielektriniu rutuliu teoriją.

Priešingai negu [[Relėjaus sklaida]], Mi sklaidos sprendiniai yra tikslūs visiems įmanomiems santykiams tarp sferos diametro ir krentančios spinduliuotės [[bangos ilgis|bangos ilgio]], nors skaitmeniniu požiūriu tai yra begalinės sumos sumavimo uždavinys. Savo originalioje formuluotėje teorija buvo vystoma sferai iš homogeninės, isotropinėsizotropinės ir tiesinės medžiagos, kuri yra apšviečiama begaline [[plokščia banga]]. Tačiau sprendinio paieškos metodika yra sėkmingai taikoma ir [[optinis pluoštas|optiniams pluoštams]] bei sluoksniuotoms sferoms.

Mi sklaidos teorija yra ypač svarbi meteorologinėje optikoje, kur [[vanduo|vandens]] lašų matmenų santykiai su bangos ilgiais yra vienetų eilės ir didesni, o nagrinėjamos įvairios problemos susijusios su [[debesys|debesų]], [[rūkas|rūko]] ir kitų dalelių sąveika su šviesa. Naujausias praktinis taikymas yra susijęs su aerozolio dalelių ([[smogas]]) charakterizavimu optiniais metodais. Mi teorija taip pat sėkmingai taikoma [[naftos produktai|naftos produktų]] detekcijai užterštuose vandenyse.