Ispanijos įpėdinystės karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Susidomėjimą Ispanijos problema rodė ir jūrinės valstybės – [[Anglija]] bei [[Olandija]]. Jei būtų nelikę Karolio II, anglams buvo svarbu užsitikrinti užjūrio prekybos teises Ispanijos kolonijose. Olandijai ypač rūpėjo Ispaniškųjų Nyderlandų likimas. Šie interesai jungė Angliją ir Olandiją (kaip ir [[Viljamas III Oranietis|Vilhelmo Oraniečio]] dinastinė linija). Olandijos ekonomikoje lyderiavę sluoksniai jokiu būdu nenorėjo, kad Prancūzijos sosto įpėdinis sėstų valdyti į Ispanijos sostą. Jie siekė pasidalinti Ispanijos valdas, patenkinant prancūzų pretenzijas tik į pakraštines teritorijas.

 

 

[[1698]] m. [[Haga|Hagoje]] buvo sudaryta vadinamoji ''Pirmojo padalijimo sutartis'': jūrinės valstybės su Prancūzija sutarė, kad šešiametis Bavarijos kurfiursto sūnus, Leopoldo I anūkas, Jozefas Ferdinandas taps Ispanijos sosto paveldėtoju (pirmiausia, nes jis – nei Habsburgas, nei Burbonas, o Wittelsbachas), jam taip pat turėjo pereiti Ispanijos kolonijos ir Belgija, o Italija pasidalijama tarp Prancūzijos, kuriai atitenka [[Neapolis]] ir [[Sicilija]], bei Austrijos, gaunančios [[Milanas|Milaną]]. Ispanija iš pradžių pasipriešino, bet vėliau Karolis II nusileido, nepritardamas tik Ispanijos valdų padalijimui. Tačiau [[1699]] m. [[vasario 6]] d. sutartas pretendentas į sostą Jozefas Ferdinandas netikėtai mirė nuo raupų. Tai išprovokavo tolesnes Prancūzijos-Anglijos derybas. [[1700]] m. kovą [[Londonas|Londone]] buvo pasirašyta nauja ''Antrojo padalijimo sutartis'', pagal kurią jauniausiajam imperatoriaus Leopoldo I sūnui erchercogui Karoliui turėjo atitekti Ispanija, Belgija ir kolonijos, Prancūzijai – Neapolis, Sicilija ir [[Toskana]], o Lotaringijos kunigaikščiui Leopoldui – Milanas. Austrai tuo nebuvo patenkinti, nes pirmiausia siekė ispanų valdų Italijoje, todėl Leopoldas I bet kokiam padalijimui pasipriešino.