Samarija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Samarija buvo šiaurinės Izraelio karalystės sostinė. Ji buvo prie pagrindinio prekybos kelio, einančio iš šiaurės į pietus per visą Izraelį; pastatyta ant kalvos, kad būtų lengviau apsiginti. Miestą statyti 875 m. pr. Kr. pradėjo karalius Omris. Jo darbą tesė sūnus Achabas, jis pastatė naujus rūmus. Rūmams papuošti buvo sunaudota tiek raižyto dramblio kaulo, jog juos imta vadinti "dramblio kaulo rūmais". Rūmų griuvėsiuose archeologai rado per 500 dramblio kaulo dirbinių, tarp jų paauksuotų. Iš pat pradžių samariečiai išpažino pagoniškus tikėjimus. Keletas Senojo Testamento pranašų smerkė tokį stabų garbinimą ir įspėjo, kad miestas bus sugriautas. Sirijos gyventojai daug kartų puolė ir apgulė miestą, bet jį užėmė tik asirai 722 - 21 m. pr. Kr. Gyventojai buvo išvaryti į Siriją, Asiriją ir Babiloniją. Į jų vietą atsikėlė kolonistai iš įvairių Asirijos imperijos dalių. Praradusi Samariją, Izraelio karalystė liovėsi egzistuoti. Samarija imta vadinti visą teritoriją, ne tik patį miestą. Naujojo Testamento laikais Erodas Didysis Samariją atstatė ir graikiškai pavadino Sebastija (atitinka lotynišką ''Augustus''). Samarijoje dar buvo šiek tiek negrynų žydų, tikėjusių Dievą, bet Judėjos žydai samariečius niekino ir jų nekentė. Jėzus parodė jiems dėmesį keliaudamas po jų kraštą ir būdamas su jais. Po Jėzaus mirties ir prisikėlimo skelbti Evangelijos į Samariją nuvyko Pilypas, jo darbą tęsė Petras ir Jonas. Šiuo metu Nabluse ir Jafoje tebegyvena saujelė samariečių, kurie garbina Dievą ant Garizimo kalno.