Rauda: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 7:
Lietuviai raudodavo įvairiomis progomis, tačiau gausiausia - laidotuvių raudų grupė. Kadaise laidotuvių raudos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad neapraudojus mirusiojo jam bus „užrakinta žemė” – velionis vaidensis, neturės ramybės). Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei lankant kapus per [[Vėlinės|Vėlines]] ir kitomis progomis. Su laidotuvių raudomis artimai susijęs ir išvykstančiųjų į [[karas|karą]] (t. y. iš sėslaus, ramaus, uždaro kaimo bendruomenės gyvenimo į nežinią ir galbūt žūtį) apraudojimas.<ref>Aruodai. Lietuvių tautosakos šaltinių elektroninis sąvadas [http://www.aruodai.lt/paieska/terminas.php?TeId=4461].</ref>
 
Lietuvių raudos minimos jau XIII a. istoriniuose šaltiniuose. Raudojimą prie mirusiojo mini [[Henrikas Latvis]] ir [[Eiliuotoji Livonijos kronika]] (XIII a.) Iš dokumento "Recessus generalis" (XVII a.) sužinome, kad lietuviai mirusiuosius pavesdavo apraudoti elgetoms arba žyniams, kuriems atsilygindavo javais, duona, mėsa, drabužiais ir kt. Šį paprotį, kaip pagonišką, [[Katalikų bažnyčia]] naikino, o neklausančius baudė kaip nusikaltėlius. Tačiau raudos prie mirusiojo išliko ir XX a. pirmais dešimtmečiais.<ref>Pranė Dundulienė. Lietuvių etnografija. Vilnius: Mokslas, 1982.</ref> [[Dzūkija|Dzūkijoje]] raudos išsilaikė ilgiausiai, kai kur net iki mūsų dienų. Šiandien jos ir yra išlikusios tik pietryčių Lietuvoje ir lietuvių gyvenamose vietose [[Baltarusij]]oje.
 
Rauda ne tik apgailimas mirusysis ir atsisveikinama su juo, bet ir tikimasi paveikti velionio likimą po [[mirtis|mirties]], jo santykius su gyvaisiais.<ref>A. Žičkienė „Trijų muzikinės kultūros sluoksnių sandūra lietuvių mirusiųjų pagerbimo apeigose“ [http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=cf57a1da-0f55-4380-8b4c-77c4ecaef6d3]</ref> XIX a. antrosios pusės raudose išliko lietuvių pagoniško [[nekrokultas|nekrokulto]] pėdsakų, pomirtinės šalies supratimo vaizdinių ir kt. Žmona, raudodama vyro, į savo mirusius tėvus kreipiasi šitaip: „O priimkite savo žentėlį, mano vyrelį, už baltų rankelių, o užstokite ant vėlių durelių, o atidarykit vėlių dureles. Tik jūs pirmesni, tik jūs kytresni, o atidarykite vėlių dureles, o pasodinkite į vėlių suolelį.“<ref>Pranė Dundulienė. Lietuvių etnografija. Vilnius: Mokslas, 1982.</ref>
 
Jau seniausiose užrašytose raudose kartojamas retorinis kreipinys į velionį, pvz, „Ar tu neturėjai duonos, kviečių, ko tu numirei?“, „U-le-le-le! Ko numirei! Ar negeri buvo bendrai, ar nebuvo geri pasekėjai?“ Išskaičiuodavo, ką mirusysis veikė. Raudos neturi pastovaus teksto, kiekvieną kartą kuriama tartum iš naujo, nors ir naudojamasi tradiciniais vaizdais. Kiekvienas raudotojas atsižvelgia į konkretų atvejį ir išsako savo patirtį.