Rauda: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Rauda''' - apeiginės [[tautosaka|tautosakos]] žanras, kuriame reiškiamas [[sielvartas]] netekus artimo žmogaus ar kuriuo kitu tragišku, skausmingu gyvenimo momentu<ref>S. Žukas ''Literatūros teorija ir kūrinių interpretacijos'', p.19</ref> (per [[laidotuvės|laidotuves]], [[vestuvės|vestuves]], ėmimą į [[rekrutas|rekrutus]], sudegus namams). Raudas paprastai atlieka moterys.

Raudos žinomos nuo seniausių laikų daugelyje tautų. Jų yra „[[Iliada|Iliadoje]]“ ir „[[Odisėja|Odisėjoje]]“, „[[Beovulfas|Beovulfe]]“, „[[Vedos]]e“, senoviniuose [[Artimieji Rytai|Artimųjų Rytų]] religiniuose tekstuose, [[Senasis Testamentas|Senajame testamente]]. Skirtingų tautų raudos yra nevienodų formų - nuo primityvių šūksnių iki sudėtingo siužeto [[poema|poemų]]. Jose paprastai gausu sušukimų, klausimų, pakartojimų, joms būdingas [[rečitatyvas|rečitatyvinis]] kalbėjimas, dažnai su perėjimais į kukčiojimą.

Lietuvių raudos minimos jau XIII a. istoriniuose šaltiniuose. XX a. pr. mirusiųjų apraudojimas buvo dar dažnas reiškinys. [[Dzūkija|Dzūkijoje]] raudos išsilaikė ilgiausiai, kai kur net iki mūsų dienų. Šiandien jos ir yra išlikusios tik pietryčių Lietuvoje ir lietuvių gyvenamose vietose Baltarusijoje[[Baltarusij]]oje.

Rauda ne tik apgailimas mirusysis ir atsisveikinama su juo, bet ir tikimasi paveikti velionio likimą po [[mirtis|mirties]], jo santykius su gyvaisiais. Raudos - ikikrikščioniškosios kultūros palikimas. Lietuvą pakrikštijus krikščioniškos giesmės[[giesmė]]s buvo diegiamos norint išgyvendinti senąjį mirusiųjų palydėjimo su raudomis [[paprotys|paprotį]].<ref>A. Žičkienė „Trijų muzikinės kultūros sluoksnių sandūra lietuvių mirusiųjų pagerbimo apeigose“ [http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=cf57a1da-0f55-4380-8b4c-77c4ecaef6d3]</ref>

Jau seniausiose užrašytose raudose kartojamas retorinis kreipinys į velionį, pvz, "Ar„Ar tu neturėjai duonos, kviečių, ko tu numirei?"“ Jos neturi pastovaus teksto, kiekvieną kartą kuriama tartum iš naujo, nors ir naudojamasi tradiciniais vaizdais. Kiekvienas raudotojas atsižvelgia į konkretų atvejį ir išsako savo patirtį.

Laidotuvių raudų grupė yra pati gausiausia. Kadaise laidotuvių raudos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad neapraudojus mirusiojo jam bus „užrakinta žemė” – velionis vaidensis, neturės ramybės). Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei lankant kapus per [[Vėlinės|Vėlines]] ir kitomis progomis. Su laidotuvių raudomis artimai susijęs ir išvykstančiųjų į [[karas|karą]] (t. y. iš sėslaus, ramaus, uždaro kaimo bendruomenės gyvenimo į nežinią ir galbūt žūtį) apraudojimas.<ref>Aruodai. Lietuvių tautosakos šaltinių elektroninis sąvadas [http://www.aruodai.lt/paieska/terminas.php?TeId=4461].</ref>