Rimtautas Šilinis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 20:
Jaunoji režisierių karta, atėjusi į [[LKS]] po [[Liudgardas Maciulevičius|L. Maciulevičiaus]], [[Vytautas Žalakevičius|V. Žalakevičiaus]], [[Vytautas Mikalauskas|V. Mikalausko]] ir kitų, atsinešė kitonišką požiūrį į kino dokumentiką. Tuo metu įprastą filmo kompoziciją imta vertinti kaip sustabarėjusią ir pasenusią, ieškota naujų medžiagos pateikimo būdų. R. Šilinio dokumentikoje žiūrovas tarsi įtraukiamas į ieškojimo procesą. Pavyzdžiui, f. „Vienos dienos beieškant“ ([[1968]]). Tai – istorinė publicistika, turinti detektyvinių elementų. Žiūrovas pasąmoningai įtraukiamas į Vladimiro Iljičiaus Lenino vizito Lietuvoje pėdsakų paieškas, skatinamas sekti kievieną ekrane pasirodantį dokumentą, dėlioti faktus, „tikrinti“ įvykių logiškumą.
Prie šių R. Šilinio režisūros ypatybių galima būtų priskirti ir ezopinę kalbą. Nepaisant griežtos politinės cenzūros sąlygų, kuomet menas buvo ideologizuotas, o nacionalinei jo formai buvo privalu turėti socialistinių idėjų užpildą, galima pastebėti režisierių laviruojant. Informacija žiūrovui pateikiama metaforomis, per ironijos prizmę ar per filmo herojų pasisakymus. Pavyzdžiui, juosta „Post scriptum senam filmui“ ([[1980]]). Tai – senos, režisieriaus-operatoriaus [[Viktoras Starošas|V. Starošo]] kurtos juostos ištraukos, papildytos naujais, po dvidešimties metų nufilmuotais kadrais. Filme užfiksuoti herojai kritiškai žvelgia į savo jaunystės pasirinkimą (baigus mokyklą eiti dirbti į [[kolūkis|kolūkį]]), išsako atsargios kritikos: viename epizode, po žurnalisto klausimo, kodėl iširo abiturientų kolūkio brigada, pasigirsta vienos iš herojų atsakymas, jog jie tebuvo „karjeros laiptelis kolūkio pirmininko gyvenime“ arba kito pašnekovo teiginys, jog „jaunimas turi savų interesų ir panašių brigadų organizavimas gali sugriauti jiems gyvenimus“.
==Filmografija==
| |||