|
[[Image:Tapisserie moines mannequins.jpg|thumb|250px|Katalikų vienuoliai]]
'''Celibatas''' ({{lot|caelibatus, caelebs}} - 'nevedęs') - Romos [[katalikai|katalikų]] dvasininkams privaloma viengungystė<ref>[http://www.zodziai.lt/lib/description.php?id=3626 Tarptautinių žodžių žodynas]. Žiūrėta 2007-08-18.</ref>, lytinio [[asketizmas|asketizmo]] forma. Celibatui būdingas visiškas [[lytinis susilaikymas]] ir [[skaistumas]] (neleidžiama bet kokia su seksualumu susijusi veikla – net ir [[masturbacija]] ar su [[seksas|seksu]] susijusios mintys).
==Celibatas Katalikų Bažnyčiojebažnyčioje==
[[Katalikų Bažnyčia|Katalikų Bažnyčiojebažnyčioje]] celibato pažadą duoda šventinamieji į [[diakonas|diakonus]] (išskyrus pasauliečius diakonus), o [[kunigas|kunigystės]] šventimų metu šis pažadas dar kartą pakartojamas. [[vienuolis|Vienuoliai]], darydami laikinuosius ar amžinuosius [[įžadas|įžadus]], duoda ne celibato, bet [[skaistybė]]s įžadą. [[katalikas|Katalikų]] dvasininkas taip pat privalo laikytis ir skaistybės, apie kurią kalba šeštasis [[Dievas|Dievo]] įsakymas - ''nepaleistuvauk'' (žr. [[dekalogas]]). Nors praktiškai skaistybė ir celibatas turi daug bendro - ir viena, ir kita iš esmės reiškia susilaikymą nuo seksualinio gyvenimo - jais pabrėžiami skirtingi niuansai. Skaistybė - ne elgesys ar pasirinkimas, o dorybė, t.y., ne tik seksualinio gyvenimo atsisakymas, bet ir nuolatinės pastangos vengti netyrų minčių ir pagundų. Tuo tarpu celibatas labiau susijęs su pašaukimo klausimu: tai ne tiek seksualinio gyvenimo išsižadėjimas, kiek atsisakymas kurti šeimą ne tik seksualine (t.y., vyro ir moters santykių), bet ir socialine bei ekonomine prasme. Būtinas ryšys tarp celibato ir kunigystės neegzistuoja, šiais laikais netgi diskutuojama apie jo panaikinimą, nors tradicija įsigalėjusi taip stipriai, kad bent artimiausiu metu tas sunkiai įtikima. Ši tradicija pagrįsta ir ekonominėmis priežastimis - t.y., kunigas neturi tiesioginių įpėdinių ir paveldėtojų - ir psichosocialinėmis - t.y., manoma, kad neturėdamas savo šeimos ir neprivalėdamas ja rūpintis, kunigas lengviau sugeba visa širdimi atsiduoti savo parapijiečiams. Tačiau net ir lotynų apeigų [[Bažnyčia|Bažnyčioje]] neretai galima rasti [[sielovada|sielovados]] darbą dirbančių vedusių kunigų (pvz., [[dvasininkas|dvasininkai]] [[konvertitas|konvertitai]] iš kitų [[konfesija|konfesijų]]).
==Celibato Krikščionybėjekrikščionybėje istorija==
Celibatas ne visais laikais buvo suvokiamas ir praktikuojamas vienodai. Nuo pat pirmųjų [[krikščionybė]]s amžių, skaistumas ir nekaltumas buvo labai branginami, nors susilaikymui nuo šeimos ryždavosi ne tiek jau daug krikščionių, net ir kunigų.
Elviros sinodas [[306]] metais ir Ispanijos sinodas priėmė pirmuosius nutarimus, kurie, nors vedybų ir neuždraudė, tačiau iš vyskupų, [[presbiteris|presbiterių]] ir [[diakonas|diakonų]] reikalavo susilaikymo, gyvenant [[šeima|šeimoje]].
[[Nikėjos I susirinkimas]] [[325]] metais jau pareikalavo celibato po diakonato, tačiau iki pat [[X amžius|X amžiaus]] dar buvo vedusių kunigų.
[[1984]] m. celibatas įtrauktas į Kanonų teisės kodeksą (kan. 132).
==Celibato sampratos Krikščionybėjekrikščionybėje raida==
Ankstyvojoje [[krikščionybė]]je, kuri egzistavo [[gnosticizmas|gnostinėje]] aplinkoje, neigusioje sukurto pasaulio, o tuo pačiu – ir kūno, [[gėris|gėrį]], toks atsisakymas galėjo sietis su troškimu išsilaisvinti iš gendančio kūno kalėjimo. [[Skaistumas]] buvo suvokiamas kaip kūno – sielos buveinės – švarumo išlaikymas.
KrikščioniškuoseKrikščionių [[vienuolynas|vienuolynuose]], celibatas buvo siejamas su [[askezė|askeze]], su kūno ir sielos disciplina. Tai buvo visiškai natūrali [[atsiskyrėlis|atsiskyrėlių]] ir cenobitinio monasticizmo praktika, kuri buvo suvokiama kaip sekimas [[Jėzus|Jėzumi]], gyvenusiu tokį gyvenimo būdą. Po [[kankinys|kankinių]] epochos visą gyvenimą trunkantis nekaltumas buvo suprantamas kaip viena iš [[kankinys|kankinystės]] formų, o [[kankinystė]] buvo laikoma aukščiausia sekimo [[Jėzus|Jėzumi]] forma. Mėgstamos asketinės praktikos buvo laisvai abiejų lyčių asmenų prisiimtas celibatas ir našlių susilaikymas.
Šiais laikais, kai kūnas ima atgauti savo vertingumą ir nebelaikomas tiesiogine kliūtimi nei [[šventas|šventumui]], nei skaistumui, celibatas imamas suvokti kaip visiško ir radikalaus pasišventimo Dievui būdas, nors ir ne vienintelis. Kartu tai ir praktiška, nes būdamas celibate žmogus nepalyginamai daugiau laiko ir energijos gali skirti Dievo reikalams.
|
