Dziudo: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''DziudoDžiudo''' (柔道, dziujū-dodō ‘švelnus būdas’) - šiuolaikinė [[japonai|japonų]] kovos meno (gendai budō) ir kovinio sporto rūšis, atsiradusi [[Japonija|Japonijoje]] XIX a. pabaigoje.

DziudoDžiudo atsirado kovos meno džiudžitsu pagrindu, pastaroji XV a. išsivystė iš Kinijos kovos meno Kumitu (išvertus reiškia - nuogomis rankomis). XIX a. penktajame dešimtmetyje [[džiudžitsu]] kaip samurajų savigynos sistema pradėra praktikuoti Japonijoje.

DziudoDžiudo istorija yra neatskiriama nuo šio kovos meno kūrėjo, meistro ir mokytojo JigoroDžigoro Kano (嘉納 治五郎 Kanō Jigorō, 1860–1938). Jigoro gimė pasiturinčioje japonų šeimoje. Jo senelis visą turtą uždirbo savomis pastangomis, jis buvo [[sakė]]s gamintojas Šigos prefektūroje, Centrinėje [[Japonija|Japonijoje]]. Jigoro Kano tėvas nebuvo vyriausias sūnus, dėl to jis nepaveldėjo šeimos verslo ir tapo [[Šintoizmas|Šinto]] šventiku bei vyriausybės tarnautoju. Su tokia įtaka jis Jigoro Kano, savo sūnui, padėjo patekti į Tokijo imperatoriškąjį universitetą. Būdamas studentu Kano rimtai mąstė apie galimybes pasiekti kūno ir sielos harmoniją. Nors ir neišsiskyrė gera fizine būkle (neaukšto ūgio, prakaulaus sudėjimo ūgis 150cm, svoris 48kg) jis per trumpą laiką sugebėjo įvaldyti sudėtingą dziu-dziucu techniką. Atrinkęs iš šios technikos jo manymu labiausiai efektyvius ir eliminavęs pavojingus imtynių veiksmus, Kano sukūrė naują kūno ir sielos fizinio tobulinimo sistemą. Taip pat sukūrė savisaugos elementus bei metimų sistemą ir suteikė šiai imtynių rūšiai sportinį pobūdį.

1882 m. baigęs universitetą Kano atidarė pirmąją Tokijuje dziudodžiudo sporto mokyklą (prie Eise vienuolyno) - Kodokan. Pirmaisiais gyvavimo metais į Kano vadovaujamą mokyklą buvo žiūrima nepalankiai, bet kai geriausias Kano mokinys Širo Šastro oficialiose varžybose nugalėjo visus savo priešininkus, kovos metu naudojusius įvairius džiudžitsu ir karatė veiksmus, ši mokykla sulaukė pripažinimo. 1909 m. Kano pirmasis Japonijoje tapo Tarptautinio olimpinio komiteto nariu. 1911 m. jis įsteigė pirmąją Japonijoje sporto asocijaciją bei tapo jos prezidentu.

DziudoDžiudo bazinę techniką profesorius Kano užbaigė formuoti 1887 m., o pilna sistema užbaigta 1922 m. - Kodokan mokyklos 40-mečio jubiliejui. Tuo metu jam jau sukako 62-ji metai. Pažymėtina, kad profesorius Kano skyrė labai daug dėmesio imtynininkų gerosioms moralinėms ir psichologinėms savybėms ugdyti.

[Pasaulio dziudodžiudo imtynių federacija]http://www.ijf.org buvo įkurta 1951 metais, liepos mėnesį. 1956 metais Paryžiuje įvyko dziudo pirmasis pasaulio čempionatas. Dabar tarptautinė dziudodžiudo imtynių federacija jungia 178 šalis. 1964 m. pirmą kartą dziudo imtynės buvo įtrauktos į Olimpinių žaidynių programą (Tokijuje). Moterų dziudo buvo pradėtas kultivuoti nuo 1980 metų, kai Niujorke buvo surengtas pirmas Pasaulio moterų čempionatas. Nuo 1992 metų moterų dziudo startavo Olimpinėse Žaidynėse.

Kitaip nei karate, dziudo nenaudojami spyriai, smūgiai ir panašūs veiksmai. Kitaip nei aikido, dziudodžiudo imtynėse nenaudojamas spaudimas sanariams, kad oponentas būtų numestas ant žemės. Kitaip nei kendo, dziudo imtynių metu nenaudojami jokie ginklai ar kitokie įrankiai. Vietoj aukščiau išvardintų dalykų, dziudodžiudo imtynės paprasčiausiai vyksta tarp dviejų asmenų vilkinčių dziudo kimono. Imtynių metu oponentai tiesiog naudoja kūno balansą ir jėgą priešininkui išbalansuoti. Todėl tai yra paprasta ir saugu palyginus su kitomis kovos menų rūšimis, nes nėra kovos tikslo sužeisti priešininką. DziudoDžiudo yra dinaminė veiksmų sistema. DziudoDžiudo technikos praktikavimas padeda žmonėms vystyti pagrindines ir kertines finines savybes daugeliu būdu. DziudoDžiudo padeda vystyti stiprybę, ištvermę, lankstumą, greitį, kovingumą, dinamiškumą ir statinį balansą, veržlumą ir susilaikymą. Gynybos ir aktyvios atakos praktikavimas padeda tobulinti reakcijos laiką, koordinaciją ir susivaldymą. Praktikuojantys dziudo tampa stipresni, greitesni ir stabilesni.

Kaip pastebi šiuolaikiniai dziudodžiudo ekspertai tikrasis dziudo moko daugiau nei siekti fizinių aukštumų ar atletinio meistriškumo. Dziudo moko kaip kontroliuoti savo jausmus, emocijas ir proveržius. DziudoDžiudo moko susilaikymo, pagarbos, lojalumo ir disciplinos, taip pat etikos, gerų socialinių manierų ir etiketo. DziudoDžiudo taip pat moko kaip nugalėti baimę, parodyti drąsą esant spaudimui. Varžybų metu ir kasdienių užsiėmimų metu ugdomas teisingumas ir sąžiningumas.

[[Image:Judo children.jpg|thumb|right|200px|Jaunieji dziudoistaidžiudoka]]

DziudoDžiudo kova vyksta ant tatamio, kurio dydis nuo 8x8 iki 10x10 metrų. Tatamis skirstomas į kovos ir saugos zonas. Riba tarp šių zonų (pavojaus zona) žymima raudonu plotu. Išorinė, saugumo zona, paprastai yra 3 metrų pločio. Kovos trukmė 5 min. vyrams ir 4 min. - moterims. XX amžiaus 30 dešimtmetyje kova trukdavo iki 20 minučių. Vėliau šis laikas buvo sutumpintas iki 10 minučių ir tik 1976 metais nustatytas 5 minučių realaus kovos laiko limitas. Laikoma, kad sportininkas laimėjo kovą kuomet: techniškai parbloškia varžovą ant nugaros; išlaiko varžovą nugara prispaustą prie tatamio 30 sek.; priverčia priešininką pasiduoti atlikęs skausmingą veiksmą per alkūnės sanarį, arba smaugdamas kaklą.

DziudoDžiudo kovos technika skirstoma į:

DziudoDžiudo gali būti praktikuojama dviem būdais: