Gajus Marijus: Skirtumas tarp puslapio versijų

Gajus Marijus gimė [[157 m. pr. m. e.]] Arpino mieste pietinėj [[Lacijus|Lacijaus]] daly. Romėnai miestą buvo užkariavę [[IV a. pr. m. e.]] pabaigoje ir gyventojams buvo suteikta Romos pilietybė ve teisės balsuoti. Tik [[188 m. pr. m. e.]] Arpinui buvo suteikta pilna pilietybė. Nors Plutarchas teigė, kad Marijaus tėvas buvo juodadarbis, tai netiesa, nes Marijus turėjo ryšių su Romos aristokratija, ėjo vietinės valdžios pareigas gimtajame mieste ir jis turėjo vedybinių ryšių su vietine diduomene. Visa tai rodo, kad jis gimė svarbioj vietinėj [[raiteliai|raitelių]] šeimoje. O sunkumai, su kuriais jis buvo susidūręs Romoj karjeros pradžioje, būdingi "naujam žmogui" ([[novus homo]]).

[[134 m. pr. m. e.]] jis tarnavo armijoje [[Numantija|Numantijoje]] ir patraukė [[Publijus Kornelijus Scipionas Emilianas Afrikietis|Publijaus Kornelijaus Scipiono Emiliano Afrikiečio]] dėmesį. Neaišku, ar Marijus atvyko su Scipoinu Emilianu ar jau tarnavo demoralizuotoj Numantijos armijoj, kurios vadovavimą Scipionas perėmė. Atrodo, kad net tokioj ankstyvoj jo karinės karjeros stadijoj, jis turėjo politinių ambicijų Romoj. Jis dalyvavo vieno iš dvidešimt keturių specialių karo tribūno rinkimuose (pirmų keturių legionų tribūnai buvo išrinkti, kiti paskirti armiją surinkusio magistrato). Salustas teigia, kad rinkėjai jo iš matymo nepažinojo, bet už jį balsavo dėl jo pasiekimų.

[[120 m. pr. m. e.]] Marijus buvo išrinktas liaudies tribūnu kitiems metams. Jis laimėjo su paveldėto patrono [[Kvintas Cecilijus Metelas|Kvinto Cecilijaus Metelo]] (vėliau žinomo kaip Metelas Numidietis) parama. Metelai, nors nebūdami patricijais, buvo viena iš įtakingiausių to meto šeimų. Tai dar vienas įrodymas, kad Marijus buvo kilmingas. Būdamas tribūnu jis prisidėjo prie [[populiarai|populiarų]]. Jis išleido įstatymą, apribojantį turtingųjų įsikišimą į rinkimus. Tuo metu magistratams rinkti, leisti įstatymus ir nulemiant teismines bylas buvo naudojami rinkimų biuleteniai, vietoj anksčiau buvusio žodinio balsavimo. Turtingieji vis tiek paveikė rinkimų rezultatus peržiūrėdami biuletenius. Marijus nusprendė susiaurinti koridorių, kuriuo rinkėjai turi praeiti norėdami balsuoti, kad apsaugotų rinkėjus nuo priekabiavimo. Išleisdamas šį įstatymą, jis susipyko su Metelais, kurie jam priešinosi.

Netrukus Marijus dalyvavo patricijų edilo rinkimuose, o pralaimėjęs plebėjų edilo, bet irgi nesėkmingai. Plutarchas teigia, kad abu pralaimėjimai buvo tą pačią dieną, bet dėl techninių priežasčių tai neįmanoma. [[116 m. pr. Krm. e.]] jis vos laimėjo pretoriaus rinkimus (tikriausiai tapo šeštuoju iš šešių pretorių) ir iš karto buvo apkaltintas [[ambitas|ambitu]] (rinkimų klastojimu). Marijus vos buvo išteisintas ir be reikšmingų įvykių buvo pretorium Romoj. [[114 m. pr. m. e.]] Marijaus imperium buvo pertrauktas ir jis buvo nusiųstas valdyti [[Lusitanija|Lusitanijos]], kur dalyvavo nereikšmingam kariniam konflikte. Jis tikriausiai buvo pakeistas [[113 m. pr. m. e.]]

Jis negavo triumfo ir matyt nedalyvavo konsulo rinkimuose, bet vedė Juliją, [[Julijus Cezaris|Julijaus Cezario]] tetą. Julijų šeima buvo patricijų šeima, kuriai sunkiai sekės iškilti virš pretorių pareigų (tik vienakart [[157 m. pr. m. e.]] per visą [[II a. pr. m. e.]] vienas Julijų buvo konsulu). Su šia santuoka, jis įgijo gan tvirtą politinį pagrindą. Iš sūnaus [[Gajus Marijus Jaunesnysis|Gajaus Marijaus Jaunesniojo]] gimimo galim spresti, kad vedybos įvyko apie 110 m. pr. m. e.

Metelai buvo Marijų paveldimi patronai ir nors Gajus Marijus su jais susipyko, kai buvo liaudies tribūnas, bet ne visam laikui, nes [[109 m. pr. m. e.]] Kvintas Cecilijus Metelas jį pasiėmė kaip legatą žygyje prieš [[Jogurta|Jogurtą]]. Legatai iš pradžių buvo paprasčiausi Senato siųsti pasiuntiniai, bet generolai juos pradėjo juos naudoti kaip karininkus ir jie paprastai būdavo ištikimiausi generolų leitenantai. Salusto ilgam Metelo karinio žygio aprašime kiti legatai neminimi, tad galim teigti, kad Marijus buvo Metelo dešinioji ranka. Metelas naudojosi Marijaus karine patirtimi, o Marijus tvirtinosi pozicijas konsulo rinkimams.

[[108 m. pr. m. e.]] Marijus nusprendė dalyvauti konsulo rinkimuose. Jis paprašė Metelo ledimo vykti į Romą, bet jis pasiųlė persigalvoti ir dalyvauti rinkimuose su Metelo sūnumi (kuriam buvo tik dvidešimt metų, tad kampanija turėjo įvykti po dvidešimties metų). Po šio pokalbio Marijus praleido vasarą pataikaudamas kariams, taip smukdydamas karinę discipliną, ir aiškindamas Italijos pirkliams, kad jis sugautų Jogurtą per kelias dienas su puse Metelo karių. Abi grupės jį gyrė Romoje, teikdami, kad jis laimėtų karą greičiau už Metelą, kuris bandė metodiškai pavergti kraštą.

Esant tokioms aplinkybėms nenuostabu, kad Marijus buvo sėkmingai išrinktas konsulu [[107 m. pr. m. e.]] Nesėkmingas [[Jugurtos karas]] ir oligarchijos milžiniškas kyšininkavimas davė progą jam pasireikšti, nes palyginus su korumpuotais valdininkais jis buvo dorybingas naujas žmogus, sunkiai kopęs karjeros laiptais. Tačiau remdamasis ''Lex Sempronia'' nuostatomis dėl konsulo provincijomis, kurios teigia, kad esančiais metais Senatas turi nuspresti konsulo provincijas kitiems metams prieš rinkimus, Senatas nusprendė konsului neskirti provincijos, kuriai priklausė Jogurtos karas, konsului. Marijus apėjo šį nutarimą kaip buvo padaryta [[131 m. pr. m. e.]] Tais metais kilo ginčas kas turėtų vadovauti karui su [[Aristonikas|Aristoniku]] Azijoje. Tada tribūnas išleido įstatymą, leidžiantį karo vado rinkimus (precedentas šiai procedūrai buvo per [[Antrasis Punų karas|Antrajį Punų karą]]). Panašus įstatymas buvo paskelbtas [[108 m. pr. m. e.]] ir Marijus buvo liaudies išrinktas karo vadu. Metelas labai nusiminė ir grįždamas į Romą nesusitiko su Marijum. Jam buvo suteiktas triumfas ir pravardė Numidietis.

Marijui reikėjo daugiau karių, tad jis pakeitė verbavimo procedūrą, tikriausiai nesuprasdamas šio poelgio prasmės. Tuo metu jokios tarnybos negalėjo eiti žmonės, kurie turėjo mažiau turto nei penktos cenzo klasės reikalavimai. Grakchai bandė suteikti tesę tarnauti tiems neturtingiesiems ir juos padaryti armijos dauguma. Panaikinant Grakchtų [[107 m. pr. m. e.]] reformas, turto cenzas tarnybai buvo sumažintas nuo 11 iki 3 tūkst. [[sestercija|sestercijų]]. Marijus nusprendė verbuoti kareivius nekreipdamas dėmesio į turto cenzą. Nuo tada Romos legionus daugiausia sudarė vargšai piliečiai, kurių ateitis po tarnybos būtų užtikrinta, jei generolas galėtų jiems kaip nors suteikti žemės. Tad kariai turėjo didelį akstiną remti generolą kovoje su Senatu (t.y. oligarchija). Pats Marijus negavo naudos iš šio [[Marijaus reformos|reformos]], bet po dviejų dešimtmečių buvęs Marijaus kvestorius [[Lucijus Kornelijus Sula]] panaudos jį prieš Senatą ir patį Marijų.

Marijus suprato, kad karą ne taip lengva laimėti kaip jis gyrėsi. Jis atvyko [[107 m. pr. m. e.]] ir nustūmė Jugurtą į pietvakarius, link Mauretanijos. Tais metais jo kvestorius buvo Lucijus Kornelijus Sula iš patricijų giminės, kuriai atėjo sunkūs laikai. Manoma, kad Marijus buvo nepatenkintas, gavęs pavaldiniu pasileidusį jaunuolį, bet šis pasireiškė kaip geras karo vadas. [[105 m. pr. m. e.]] Mauretanijos karalius Bokchas, Jugurtos uošvis ir priverstinis sąjungininkas, nerimavo dėl besiartinančių romėnų. Sužinojęs, kad su Roma galima susitarti, Bokchas įtikino Sulą atlikti pavojingą kelionę į jo sostinę, kur jam buvo išduotas Jugurta. Tai užbaigė karą. Kadangi Marijus turėjo imperium ir Sula buvo jo pavaldinys, Jugurtos paėmimo į nelaisvę nuopelnai priklausė tik jam, bet tai buvo Sulos nuopelnas ir jis vėliau tvirtino užbaigęs karą. Marijus buvo dienos didvyris, o Romai iškilo nauja grėsmė.

[[Kimbrai|Kimbrų]] atvykimas į [[Galija|Galiją]] [[109 m. pr. m. e.]] ir jų pergalė prieš Marką Junijų Silaną sukėlė neramumus tarp romėnų nesenai užkariautų keltų genčių pietinėje Galijos daly. [[107 m. pr. m. e.]] konsulas [[Lucijus Kasijus Longinas]] buvo visiškai nugalėtas Tigurino klano ir vyriausias išgyvenęs karininkas ([[Gajus Popilijus Lenas]], [[132 m. pr. m. e.]] konsulo sūnus) išsaugojo armijos likučius tik palikęs pusę bagažo. Kitais metais (106 m. pr. m. e.) konsulas [[Kvintas Servilijus Cepionas]] išžygiavo į Galiją ir užėmė maištaujantį ''Tolosa'' ([[Tulūza]]) miestą, kur iš šventyklų buvo paimta daug pinigų. Didžioji jų dalis paslaptingai dingo juos gabenant į ''Massilia'' ([[Marselis]]). Cepionas labai nesutarė su [[Gnėjus Malijus Maksimas|Gnėjum Malijum Maksimu]], naujuoju konsulu ir jo viršininku, nes jis buvo novus homo kaip ir Marijus.

Kimbrai ir [[teutonai]] (abi migruojančios germanų gentys) pasirodė prie [[Rona (upė)|Ronos]], kai Cepionas, būdamas dėšiniąjame krante, atsisakė ateiti į pagalbą Malijui kairiajame. Ilgainiui Senatas privertė Cepioną bendradarbiauti, bet net persikėlęs per upę jis laikėsi atokiai nuo Malijaus. Iš pradžių germanai sutriuškino Cepiono armiją, o po to Malijaus [[105 m. pr. m. e.]] [[spalio 6]] d. [[Arausijo mūšis|Arausijo mūšyje]]. Kadangi romėnams už nugaros buvo upė, jie negalėjo atsitraukti ir žuvo apie 80 tūkst. karių. Šis pralaimėjimas dėl kilmingojo nesugebėjimo bendradarbiauti su nekilmingu talentingu generolu buvo paskutinis kantrybės lašas. Liaudies nepasitenkinimas oligarchija pasiekė viršūnę.

[[105 m. pr. m. e.]] Marijus buvo išrinktas konsulu dar jam esant Afrikoje. Rinkimai kandidatui nesant buvo neįprasti, bet po [[152 m. pr. m. e.]] išleistas įstatymas reikalavo dešimties metų intervalo tarp dviejų konsulo kadencijų, be to yra įrodymų, kad [[135 m. pr. m. e.]] išleistas įstatymas iš vis draudė antrą konsulo kadenciją. Bet nepaisant to, esant kimbrų grėsmei, Marijus buvo išrinktas konsulu. Įstatymas buvo panaikintas ir Marijus buvo išrinktas penkioms kadencijoms iš eilės ([[104 m. pr. m. e.|104]] - [[100 m. pr. m. e.]]). Jis grįžo į Romą [[104 m. pr. m. e.]] [[sausio 1]] d. ir šventė triumfą kare prieš Jugurtą, kuris pirmas ėjo procesijoje ir vėliau buvo nužudytas kaleime.

Kimbrai žygiavo į Ispaniją, o teutonai malėsi šiaurės Galijoje, duodami Marijui laiko paruošti armiją. Vienas iš jo legatų buvo Sula. [[104 m. pr. m. e.]] jis grįžo 103 metų konsulo rinkimams. Jis galėjo vadovauti armijai kaip prokonsulas, bet taip jo vadovavimas armijai būtų neginčytinas ir būtų išvengta konfliktų su galimais konsulais. Marijus gavo ko norėjo ir netgi atrodo, kad jo parama nulemdavo, kas bus išrinktas jo kolega. [[103 m. pr. m. e.]] germanai neišvyko iš Ispanijos, o to meto Marijaus kolega mirė, tad jis turėjo grįžti į Romą, kad būtų išrinktas [[102 m. pr. m. e.]]

Kol Marijus buvo išvykęs ir jam grįžus kelis metus Romoj vyravo santykinė taika. Bet [[95 m. pr. m. e.]] Romoj buvo išleistas įstatymas išvarantis visus gyventojus, kurie nėra piliečiai. [[91 m. pr. m. e.]] [[Markas Livijus Drusas]] buvo išrinktas liaudies tribūnu ir pasiųlė išplėsti Senatą ir suteikti pilietybę visiems laisviems Italijos gyventojams. Po Druso nužudymo, kilo Italų karas tarp Romos ir Italijos provincijų. Marijus su Sula kovojo prieš maištininkus.

Po Italų karo Ponto karalius [[Mitridatas VI iš Ponto|Mitridatas]] nusprendė užkariauti rytines Romos provincijas ir įsiveržė į Graikiją. [[88 m. pr. m. e.]] Sula buvo išrinktas konsulu. Senatui teko karo vadą rinktis tarp Marijaus ir Sulos. Senatas išrinko Sulą, bet asamblėja - Marijų. Marijui padėjo [[Publijus Sulpicijus Rufas]], kurio skolas jis žadėjo panaikinti. Sula atsisakė pripažinti asamblėjos sprendimo.

Daugeliui romėnų nepatiko Sulos poelgiai, keli jo priešininkai net laimėjo rinkimus [[87 m. pr. m. e.]] ([[Gnėjus Octavijus]], Sulos rėmėjas, ir [[Lucijus Kornelijus Cina]], Marijaus rėmėjas, buvo išrinkti konsulais). Sula buvo patvirtintas karo vadu ir išvyko su legionais į Rytus. ([[Pirmasis Mitridato karas]])