|
[[Vilkaviškis|Vilkaviškyje]] [[1894]] m. pastatyta cerkvė po [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] neteko parapijiečių, todėl [[1922]] m. perduota katalikams (buvo [[Vilkaviškio Šv. Kryžiaus bažnyčia|Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia]]). Cerkvės pertvarkymu į bažnyčią rūpinosi kunigas (vėliau prelatas) [[Juozas Laukaitis]]. Nugriovus katedrą, buvusi cerkvė tapo vienintele [[Vilkaviškis|Vilkaviškio]] bažnyčia. Ją atnaujino, įvedė šildymą klebonas (nuo [[1958]] m. [[Vilkaviškis|Vilkaviškio]] dekanas) Konstantinas Ambrasas ([[1922]]–[[1985]]). Vikaras Juozas Jakaitis ([[1923]]–[[1988]]) [[1949]] m. [[rugpjūčio 19]] d. areštuotas ir 10 m. ištremtas.
1930 metais buvo baigta statyti Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarija, veikusi iki 1944-ųjų. Vilkaviškio vyskupija labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, buvo sugriautos ir apgriautos 32 bažnyčios. Minėjime dalyvavęs buvęs seminarijos auklėtinis apašt. protonotaras hab. dr. Vincas Bartuška pasidalijo mintimis apie prieškariu veikusią Vilkaviškio kunigų seminariją ir jos didelę įtaką formuojant lietuvių katalikų dvasininkų luomą. Vilkaviškio vyskupija labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, buvo sugriautos 32 bažnyčios. Vilkaviškio gyventojas Juozas Žaliabarštis, Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais buvęs Katedros zakristijonas, atskleidė skaudžių kunigams ir tikintiesiems išgyvenimų ir Budavonės miško tragedijos puslapį. Reikšmingą vaidmenį kovojant su prievartiniu ateizmu atliko 1972 metais pogrindyje pradėta leisti „LKB kronika“, kurios leidėjas ir redaktorius buvo iš Vilkaviškio vyskupijos kilęs ir joje dirbęs kun. S.Tamkevičius.
Nuo 1926 iki 1940 metų Vilkaviškio vyskupijoje, vadovaujant vyskupui Antanui Karosui ir koadjutoriui Mečislovui Reiniui, buvo plačiai išplėtota „Katalikų akcija“, palikusi gilų pėdsaką tautos gyvenime. 1931 metais Vilkaviškyje įvyko I Eucharistinis kongresas, o 1935 metais – II Eucharistinis kongresas Marijampolėje. Vyskupijos III Eucharistinis kongresas Marijampolėje įvyko 1993 metais, atgavus nepriklausomybę ir laukiant popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą. 1934 m. rugpjūčio 27-28 d. Vilkaviškyje įvyko vyskupijos Sinodas, kuriame dalyvavo 67 delegatai. Sinodo dalyviai pasiuntė popiežiui Pijui XI sveikinimo telegramą.
==Architektūra==
Bažnyčia [[Istorizmas|istoristinė]], 2 skirtingo aukščio tūrių, dvibokštė. Turi 4 [[wikt:Altorius|altorius]]. Šventorius aptvertas.
[[Category:Vilkaviškio rajono bažnyčios]]
== Eucharistinis Kongresas ==
Šiemet Vilkaviškio vyskupija drauge su kitomis penkiomis Lietuvos vyskupijomis švenčia savo gyvavimo 80-metį. Apvainikuojant šią sukaktį, birželio 9-11 dienomis Vilkaviškyje įvyko vyskupijos IV Eucharistinis kongresas „Aš esu gyvybės duona“. Pasak Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos, rengiant istorinį minėjimą, norėta kartu parodyti savo dvasinį gyvybingumą, drauge išgyvenant tikėjimo džiaugsmą. Prasminga ir tai, kad šis IV Eucharistinis kongresas, vykęs vyskupijos dangiškojo globėjo Šv. Antano Paduviečio šventės išvakarėse ir sulaukęs popiežiaus Benedikto VI apaštalinio palaiminimo, baigėsi pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai malda.
Ąžuolų apsupta Vilkaviškio J.Basanavičiaus aikštė birželio 11-osios sekmadienį, nuo ryto sukvietusi Suvalkijos krašto ūkininkus, amatininkus, verslininkus, mokinius ir mokytojus – žmones, kurių dvasinės giminystės saitas – katalikų tikėjimas, tarsi paliudijo vyskupijos ganytojo R.Norvilos žodžius, jog kongresas per visą dieceziją siunčia gyvybingą dvasinio atsinaujinimo signalą ir kviečia tikinčiuosius naujai atrasti Eucharistijos dovanas.
Iškilmingų šv.Mišių koncelebracijai vadovavo arkivyskupas S.Tamkevičius. „Kai Vilkaviškyje buvau vikaru, negalvojau, kad ateis laikas ir čia galėsime švęsti Eucharistinį kongresą, – pamoksle sakė arkivyskupas.- Bet pasaulio galingųjų planai yra viena, o Viešpaties planai kita, ir paskutinis žodis visada būna su Viešpačiu“. Arkivyskupas apžvelgė pavasariškai veržlų, bet sudėtingą ir sunkų Vilkaviškio vyskupijos istorijos kelią.
Jaunimo diena buvo turtinga 24 teminių užsiėmimų programa. Keli šimtai jaunųjų maldininkų susirinko į pranciškono br. Pauliaus Vaineikio konferenciją. Kauno evangelizacinio centro atstovai vedė diskusiją „Kur aš galėčiau susitikti Jėzų“, aktualus savo tema ir patrauklus buvo Kauno dramos teatro aktoriaus Arūno Žemaitaičio renginys „Žmonės yra dovana“. Rokų jaunimo bendruomenė „Bendraminčiai“ su klieriku Aurimu Stiklakiu įdomiai diskutavo apie protėvių tikėjimą; kaip Dievą rasti paprastuose dalykuose, jaunimui aiškino kun. Mindaugas Martinaitis.
Katedros šventorius, papuoštas vyskupijos mokinių padarytais baltais avinukais, visą jaunimui skirtą dieną žydėjo šypsenomis, o svarbiausia – nauja dvasine patirtimi, nauju, ne vienam gal pirmą kartą atrastu susitikimu su Eucharistiniu Jėzumi. Tai buvo matyti iš švytinčių jaunų veidų ir nuoširdžių atsivėrimų. Visi kalbinti jaunieji kongreso dalyviai tikino, jog pirmą kartą dalyvauja tokiose jaudinančiose Susitaikinimo pamaldose ir tokiose įspūdingose šv. Mišiose, kur bendrystės džiaugsmas buvo reiškiamas spontaniškais plojimais, kur buvo pinama gražiausių giesmių pynė.
|
