Jaunoji Lietuva: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 3:
== Istorija ==
[[1922]] m. [[lapkričio 11]] d. Lietuvos universitete įsisteigė lietuvių studentų tautininkų korporacija „[[Neo-Lithuania]]“. Šiek tiek vėliau [[Žemės ūkio akademija|Žemės ūkio akademijoje]] [[Dotnuva|Dotnuvoje]] tuo pačiu tautiniu pagrindu įsikūrė studentų tautininkų korporacija „Jaunoji Lietuva“. Studentų pavyzdžiu pasekė aukštesniųjų mokyklų jaunimas, susibūręs į tautinės moksleivijos „Jaunosios Lietuvos“ draugovę, o taip pat kaimo jaunuomenė - [[1923]] m. [[rugpjūčio 9]] d. įsikūrė [[Ramygala|Ramygalos]] tautiškojo jaunimo „Jaunosios Lietuvos“ kuopa.
Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ susikūrė [[1927]] m. kaip [[Lietuvių tautininkų sąjunga|Lietuvių tautininkų sąjungos]] jaunimo organizacija. Pavyzdžiu tapo [[Joachimas Lelevelis|Joachimo Lelevelio]] organizacija „[[Jaunoji Lenkija]]“, [[Džiuzepė Mazinis|Džiuzepės Mazinio]] „[[Jaunoji Italija]]“, [[Heinrichas Heinė|Heinricho Heinės]] „[[Jaunoji Vokietija]]“ ir kitos tautiškumą propagavusios organizacijos. [[1936]] m. [[vasario 6]] d. uždraudus partijų veiklą, ji liko vienintele legalia jaunimo organizacija Lietuvoje.▼
Jau [[1926]] m. „Neo-Lithuania“ korporacijoje buvo svarstomas visos Lietuvos jaunimo organizavimo į vieną plačią tautinio jaunimo srovę klausimas. Sudaryta komisija įstatams parengti, vadovaujama Benedikto Grėbliūno. Įstatai įregistruoti [[1927]] m. [[spalio 8]] d. - ši data laikoma „Jaunosios Lietuvos“ veiklos pradžia. Prasidėjus sąjungos veiklai „Neo-Lithuania“ valdyba suformavo pirmąją Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ Centro valdybą, į kurią įėjo B. Grėbliūnas, A. Jnačis, A. Vilaniškis, J. Šiaučiūnas ir K. Dausa.
Organizacijai vadovavo: [[1927]]-[[1938]] m. [[Benediktas Grėbliūnas]], [[1938]]-[[1939]] m. [[Alfonsas Kaulėnas]], [[1939]]-[[1940]] m. [[Juozas Skaisgiris]]. Organizacijos veikla uždrausta [[1940]] m. [[birželio 19]] d. okupacinės sovietų valdžios sprendimu.▼
▲
Pirmasis „Jaunosios Lietuvos“ skyrių atstovų suvažiavimas įvyko [[1928]] m. [[liepos 2]]-3 dienomis Kaune. Ideologijos klausimams buvo skirtos 3 paskaitos - kun. [[Juozas Tumas-Vaižgantas|Juozo Tumo-Vaižganto]] – „Tautininkai ir religija“, prof. [[Izidorius Tamošaitis|Izidoriaus Tamošaičio]] ir A. Mačiuikos paskaitos apie sąjungos tikslus ir priemones jiems pasiekti. Suvažiavime nutarta leisti sąjungos leidinį „[[Jaunoji karta]]“, patvirtintas ženklelio projektas, išrinkta nauja Centro valdyba su B. Grebliūnu priešakyje.
Praėjus metams nuo įstatų įregistravimo , sąjunga jau turėjo daugiau kaip 4000 narių, susibūrusių 122 skyriuose. [[1928]] m. [[rugsėjo 15]] d. buvo išleistas pirmasis „Jaunosios kartos“ numeris.
[[1929]] m. [[birželio 29]]-30 d. Kaune įvyko antrasis sąjungos atstovų suvažiavimas. Jame sąjungos šefu išrinktas valstybės Prezidentas [[Antanas Smetona]], garbės nariais - kunigas [[Juozas Tumas-Vaižgantas]], profesorius [[Izidorius Tamošaitis]] ir dr. [[Vydūnas]].
Trečiasis suvažiavimas įvyko [[1930]] m. [[rugsėjo 13]]-14 d. Jo išvakarėse Sąjunga turėjo 405 skyrius ir 22000 narių. Suvažiavime buvo išrinkta nauja Centro valdyba, kun. J. Tumas-Vaižgantas Vytauto bažnyčioje pašventino sąjungos vėliavą.
Ketvirtajame suvažiavime, įvykusiame 1931 m. gruodžio 29-30 d., buvo pakoreguoti įstatų skyriai, reglamentuojantys organizacijos struktūrą.
[[1931]] m. įkurta [[Jaunalietuvių sporto organizacija]] (JSO). Organizuotą ir sistemingą fizinio lavinimo ir sporto veiklą JSO pradėjo [[1932]] m. Tais metais Marijampolėje buvo organizuotas jaunalietuvių sportininkų sąskrydis, kuriame dalyvavo apie 700 sportininkų, [[1934]] m. sąskrydyje - jau per 12600. Tų pačių metų [[rugsėjo 8]]-9 d., minint A. Smetonos 60-metį, buvo surengta jaunalietuvių sportininkų estafetė, kurioje dalyvavo 2500 sportininkų. Pirmojoje Tautinėje olimpiadoje, įvykusioje [[1938]] m. Kaune, JSO sportininkai laimėjo 38 aukso, 46 sidabro ir 69 bronzos medalius.
[[1931]] m. spalio mėn. prie sąjungos Centro valdybos sudarytas meno ir literatūros klubas kultūriniam be estetiniam auklėjimui skleisti. Jo pastangomis buvo organizuojami chorai (prieš uždraudžiant „Jaunąją Lietuvą“ ji turėjo 91 keturbalsį ir 125 dvibalsius chorus), dirigentų konkursai, rengiamos dainų šventės, pradėta gaivinti senąją lietuvių kanklių ir skudučių muziką. Kaunas ir didesnieji skyriai turėjo 18 dūdų, 115 styginių, 47 skudučių orkestrus. Buvo surengta daugybė teatro vaidinimų, didesniuose miestuose dažnai vyko literatūros vakarai, konkursai.
Sąjunga leido knygas, laikraščius, buvo įkūrusi apie 300 bibliotekų. Nuo [[1935]] m. vedė nuolatines jaunimo radijo valandėles valstybės radiofone, o nuo [[1938]] m. turėjo ir savo trumpųjų bangų radijo siųstuvą. Žurnalas „Jaunoji karta“ ilgainiui tapo savaitiniu.
[[1935]] m. [[gegužės 11]] d. visuotinis skyrių atstovų suvažiavimas priėmė naujus sąjungos įstatus, savo garbės nariu išrinko kun. [[Vladas Mironas|Vladą Mironą]].
[[1936]] m. [[vasario 6]] d. uždraudus partijų veiklą, ji liko vienintele legalia jaunimo organizacija Lietuvoje. [[1938]] m. [[birželio 12]] d. įvykęs suvažiavimas garbės nariu išrinko [[Juozas Tūbelis|Juozą Tūbelį]].
„Jaunosios Lietuvos“ veikla nutraukta [[SSRS]] okupavus Lietuvą, kolaboracinės vyriausybės vidaus reikalų ministro [[1940]] m. [[birželio 19]] d. įsakymu. Iki Lietuvos okupacijos Sąjunga turėjo daugiau nei 1200 skyrių ir per 40000 narių.
▲Organizacijai vadovavo: [[1927]]-[[1938]] m. [[Benediktas Grėbliūnas]], [[1938]]-[[1939]] m. [[Alfonsas Kaulėnas]], [[1939]]-[[1940]] m. [[Juozas Skaisgiris]]
== Atsikūrimas ==
| |||