Filipinų istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 3:
1934 m. JAV Kongresas priėmė įstatymą apie Filipinų nepriklausomybę (''Philippine Independence Act'' arba ''Tydings-McDuffie Act''). Šiuo įstatymu buvo pažadėta per 10 metų suteikti Filipinams visišką nepriklausomybę.
== Nepriklausomi Filipinai ir
1946 m.
Roxas administracija suteikė visuotinę amnestiją bendradarbiavusiems su japonais per Antrąjį Pasaulinį karą, išskyrus tuos, kurie padarė smurtinius nusikaltimus. Roxas staiga mirė [[1948]] m. balandį nuo širdies smūgio ir viceprezidentas [[Elpidio Quirino]] tapo prezidentu. 1949 m. jis balotiravosi ir laimėjęs prieš [[Jose P. Laurel]] pradėjo savo 4 metų kadenciją.
Eilutė 11:
Po karo Filipinai liko demoralizuoti ir sugriauti. Atstatymo darbus komplikavo komunistų remiami [[Hukbalahap]] partizanai, kuri išsivystė į smurtingą jėgą, besipriešinančią vyriausybei. Vyriausybės pozicija partizanų atžvilgiu pasikeitė nuo ketinimų derėtis iki griežtos priespaudos. Gynybos sekretorius [[Ramon Magsaysay]] pradėjo kampaniją nuslopinti sukilėlius ir tuo pat metu padidinti vyriausybės populiarumą. Hukų judėjimas išnyko kai partizanų vadas [[Luis Taruc]] besąlygiškai pasidavė [[1954]] m. gegužę.
Remiamas JAV [[1953]] m. Magsaysay buvo išrinktas prezidentu. Jis pažadėjo dideles ekonomines reformas, tesė žemės reformą perkeldamas vargšus iš katalikiškos šiaurės į musulmonų sritis. Nors tai sumažino gyventojų perteklių šiaurėje, padidėjo religinė nesantaika. Tačiau jis buvo labai populiarus tarp paprastų žmonių ir jo mirtis aviakatastrofoje [[1957]] m. kovą buvo didelis smūgis šalies moralei.
[[Carlos P. Garcia]] tapo prezidentu po Magsaysay mirties ir buvo išrinktas prezidentu tų metų lapkričio mėnesį. Jo administracija pabrėžė nacionalistinę tezę "filipiniečiai pirmiausia", teigiančią, kad patiems filipiniečiams turi būti sudarytos sąlygos pagerinti šalies ekonomiką. Garcia sėkmingai dėrėjosi su JAV, kad ši atsisakytų didelių teritorijų, rezervuotų armijai. Tačiau ilgainiui dėl vyriausybės korupcijos jo administracija prarado populiarumą.
[[1961]] m. rinkimuose [[Diosdado Macapagal]] nugalėjo Garcią. Macapagal siekė artimesnių ryšių su Azijos kaimynėmis [[Malaizija]] ir [[Indonezija]]. Derybos su Amerika dėl karinių bazių sukėlė antiamerikietiškas nuotaikas. Be to Nepriklausomybės dienos šventė buvo perkelta iš liepos 4 d. į [[birželio 12]] d., kai Emilio Aguinaldo paskelbė nepriklausomybę nuo Ispanijos [[1898]] m.
== Marcos laikotarpis ir karinė padėtis (1965–1986 m.) ==
Macapagal balotiravosi [[1965]] m. rinkimuose, bet buvo nugalėtas buvusio bendrapartiečio Senato pirmininko [[Ferdinand Marcos]], kuris perėjo į Nacionalistų partiją. Prezidentavimo pradžioje Marcos pradėjo ambicingus viešųjų darbų projektus ir intensyviau rinko mokesčius, o tai sukėlė ekonominį klestėjimą aštuntam dešimtmetyje. Jo administracija pastatė daugiau kelių nei ankstesnės drauge sudėjus (įskaitant didžiąją dalį PAnfilipinų gretkelio) ir daugiau mokyklų nei bet kuri ankstesnė administracija. Marcos buvo perrinktas 1969 m. ir tapo pirmuoju Filipinų prezidentu išrinktu antrai kadensijai.
Filipinų Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo korumpuota ir silpna. Marcos oponentai blokavo įstatymus, reikalingus jo ambicingiems planams įgyvendinti. Todėl sumažėjo optimizmas ir sulėtėjo ekonomikos augimas. Padidėjo nusikalstatumas. Filipinų komunistų partija sukūrė Naują liaudies armiją. Moro nacionalinis išsivadavimo frontas tęsė kovą dėl nepriklausomos šalies [[Mindanao]] saloje. Sprogimas per Liberalų partijos kandidatų į Senatą paskelbimo susirinkimą [[1971]] m. [[rugpjūčio 21]] d. paskatino Marcos laikinai panaikinti teisę nebūti įkalintam be teismo leidimo ([[Habeas corpus]]), kurią jis atnaujino [[1972]] m. [[sausio 11]] d. po protestų.
== Penktoji respublika (1986 m. - dabar) ==
| |||