Klastojimas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 3:
Už falsifikaciją numatyta baudžiamoji atsakomybė. [[Lietuvos baudžiamasis kodeksas|Lietuvos Baudžiamasis kodeksas]] numato atsakomybę už [[veika]]s, kurias darant klastojami materialiojo pasaulio objektai, pvz., kitos įmonės [[Prekinis ženklas|prekių]] ar paslaugų ženklo naudojimas, netikrų [[pinigai|pinigų]] ar [[Vertybinis popierius|vertybinių popierių]] gaminimas, netikrų mokamųjų priemonių, skirtų atsiskaityti ne grynaisiais pinigais, gaminimas, [[Dokumentas|dokumento]] suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas, parašo, [[Antspaudas|antspaudo]], spaudo ar blanko suklastojimas ir kita. Numatyta atsakomybė ir už literatūros, mokslo, meno ar kitikių kūrinių falsifikaciją.
Su falsifikacija dėl įvairių sumetimų susiduriama dažnai. Paprasčiausia yra valgomų prekių falsifikacija, su kuria policiniu būdu kovojama nuo XIX a. [[Asmens dokumentas|Asmens dokumentų]] falsifikacija praktikuojama jau ilgus šimtmečius. XIX a. Lietuvoje veikė ištisos dirbtuvės, kuriose buvo gaminami bajoriški dokumentai, o nefalsifikuotų [[metrikai|metrikų]] XIX a. beveik neturėjo nė vienas kunigas, kilęs iš baudžiauninkų. Metraščių ir šiaip istorinių šaltinių falsifikacija prasidėjo atsiradus istorijos mokslui. Pasaulio istorijoje žinomas viduramžių falsifikatas [[„Konstantino
Falsifikacija gali atsirasti dėl įvairių motyvų: patriotinių, politinių, cenzūros, pelno ar kitų. Žinomi nuo [[antika|Antikos]] laikų. Vėlesniais laikais imta imituoti epochos stilių, rašomąją medžiagą, raštą, kitas [[poligrafija|poligrafines]] savybes. [[literatūra|Literatūros]] falsifikatai pasirodė su rašto atsiradimu. Minėtinas C. Sigoniuso 1583 m. paskelbtas [[Markas Tulijus Ciceronas|Cicerono]] raštų falsifikatas, J. P. Collier 1852 m. „surado“ naujus Šekspyro veikalus, V. Aleksio V. Skoto vardu paskelbė romanus.
| |||