'''Didžioji Prancūzų revoliucija''' – laikotarpis [[Prancūzijos istorija|Prancūzijos istorijoje]], trukęs nuo [[1789]] iki [[1794]] m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami ir iki [[1799]] m., kai buvo įvesta [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono Bonaparto]] vienvaldystė. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo ''ancien régime'' (pusiau feodalinės luominės santvarkos) prie modernios neluominės visuomenės, o taip pat nuo [[absoliutinė monarchija|absoliutinės monarchijos]] prie konstitucinės – parlamentinės santvarkos.
donatas deimantas lopas o zygis burnickas pydaras
==Priešistorė==
Revoliuciją sukėlė visas kompleksas aplinkybių. Prancūzijos socialinė santvarka pasižymėjo rigidiškumu, anachronistinių feodalinių privilegijų gausa. Dvasininkijos ir bajorijos luomai turėjo mokestinį imunitetą ir visi mokesčiai tekdavo trečiajam luomui. [[XVIII amžius|XVIII a.]] pabaigoje jau buvo susiformavęs verslo žmonių arba [[buržuazija|buržuazijos]] sluoksnis, nepatenkintas ne tik privilegijomis, bet ir politinių teisių nebuvimu.
Absoliutinė monarchija XVIII a. Prancūzijoje jau buvo ryškus anachronizmas. Ryškų alternatyvios valstybės raidos pavyzdį rodė Anglijos parlamentinė monarchija ir po Amerikos revoliucijos susikūrusi respublika buvusiose Anglijos kolonijose Amerikoje. Sąstingis buvo juntamas ir Prancūzijos katalikų bažnyčioje. Radikalių reformų idėjas Prancūzijoje eskalavo [[Švietimo amžius|Švietimo]] atstovai, propagavę laisvės ir lygybės idealus.
Konjunktūrinės revoliucijos priežastys buvo valstybės finansų krizė ir nederlius. Valstybės biudžetas buvo deficitinis, daugiausia dėl [[XVIII amžius|XVIII a.]] vykdytų karų ir milžiniškų karališkojo dvaro išlaidų. [[XVIII amžius|XVIII a.]] pabaigoje, kai [[Prancūzija|Prancūziją]] valdė [[Liudvikas XVI]] ([[1754]] – [[1793]]) ir jo žmona, [[Austrija|Austrijos]] imperatorės [[Marija Teresė|Marijos Teresės]] duktė [[Marija Antuanetė]] ([[1755]] – [[1793]]), karaliaus rūmuose buvo gyvenama vis lopas
