'''Laimonas Tapinas''' — lietuvių [[rašytojas]], [[žurnalistas]], [[kinas|kino]] istorikas ir kritikas. Gimė [[1944]] m. [[birželis|Birželio]]birželio 6]] d. [[Palanga|Palangoje]].
== Gyvenimas ==
*[[1970]] m. [[Vilniaus Universitetas|Vilniaus universitete]] baigė [[žurnalistika|žurnalistiką]].
*[[1964]]-[[1971]] m. dirbo „Sporto“ laikraščio ir „Švyturio“ žurnalo korespondentu, o nuo [[1977]] m. jame dirbo dėstytoju. Iš pradžių universitete dėstė [[partija|partinės]] ir tarybinės [[spauda|spaudos]] [[istorija|istoriją]], vėliau — žurnalistikos teoriją, [[kinas|kino]] teoriją ir istoriją, žurnalistikos [[etika|etiką]].
*[[1978]] m. Leningrado (dab. [[Sankt Peterburgas]]) [[teatras|teatro]], [[muzika|muzikos]] ir kino institute apgynė [[disertacija|disertaciją)]] „Tarybų Lietuvos kino publicistikos istorija“, už kurią jam buvo suteiktas [[menotyra|menotyros]] mokslų kandidato laipsnis. [[1984]] m. Laimonui Tapinui buvo suteiktas [[docentas|docento]] vardas.
*[[1984]] 09 01-[[1991]] 08 31 buvo Radijo ir televizijos žurnalistikos katedros vedėjas, o [[1991]] m. inicijavo abiejų [[Vilniaus universiteto istorijos fakultetas|Istorijos fakulteto]] žurnalistikos katedrų reorganizavimą į Žurnalistikos institutą ir aktyviai dalyvavo steigiant [[VU]] [[VU komunikacijos fakultetas|Komunikacijos fakultetą]].
*[[1991]] 09 01-[[1992]] 08 31 buvo VU KF Žurnalistikos instituto direktorius, vėliau ([[1992]]–[[1995]]) ėjo ''Lietuvos radijo ir televizijos'' [[generalinis direktorius|generalinio direktoriaus]] pareigas.
*[[1995]] m. dirbo dienraščio „[[Lietuvos rytas]]“ politiniu apžvalgininku. Tais pačiais metais įkūrė ''Lietuvos žurnalistikos centrą'' bei buvo jo direktorius.
Laimonas Tapinas [[1984]] m. buvo apdovanotas ''Žurnalistų sąjungos'' premija už knygą „Iliuzijų mugėje“, [[2002]] m. tapo V.Gedgaudo premijos laureatu, o [[2005]] m. gavo [[Juozas Tumas-Vaižgantas|J.Tumo-Vaižganto]] premiją už knygą „Prarasto laiko nebūna”.
