IUPAC nomenklatūra: Skirtumas tarp puslapio versijų

Nuo [[XIX amžius|XIX amžiaus]] vidurio, išaiškinus pagrindinius [[organinė chemija|organinės chemijos]] dėsnius, buvo pradėta taikyti racionalioji nomenklatūra. Norint pavadinti junginį, buvo pasirenkamas paprasčiausias tos [[organinis junginys|organinių junginių]] grupės (pvz., [[alkanas|alkanų]], alkenų, arenų) narys (pvz., [[Metanas|metanąmetanas]] CH₄, [[Etenas|etenąetenas]] C₂H₄, [[Benzenas|benzenąbenzenas]] C₆H₆) ir visusvisi junginiusjunginiai įsivaizduotiįsivaizduojami sudarytussudaryti iš šių junginių pakeičiant vieną ar kelias funkcines grupes. Ši sistema tiko paprastų junginių pavadinimui, bet atsiradus reikalui pavadinti ir sudėtingesnės sandaros junginius, ši nomenklatūra tapo nebeveiksminga. Paprasti junginiai ir dabar gali būti vadinami pagal racionaliąją nomenklatūrą.

[[1892]] metais [[Ženeva|Ženevos]] tarptautiniame chemikų kongrese buvo patvirtintos naujos junginių pavadinimo taisyklės, kurios vėliau įgavo „Ženevos nomenklatūros“ pavadinimą. Cheminio junginio pavadinimas yra sudarytas iš žodinių junginio fragmentų pavadinimų, ženklų ir skaičių, rodančių ryšio formą ir vietą. Pagal šią nomenklatūrą, organinio junginio pagrindu imamas sotusis [[angliavandenilis]], kurio vieną ar kelis [[Vandenilis|vandenilio]] atomus pakeitus įvairiomis kitomis grupėmis (NH₂, OH) gaunamas reikiamas junginys.