Smardonės šaltinis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Šaltinio duburio – išplatintos karstinės įgriuvos, kryžmiški skersmenys siekia 15 ir 17 metrų. Virš šaltinio vandens lygio iki 1,5 m aukščio iškilę žalia velėna pasidengę priemolingi krantai. 1961 m. jo debitas buvo 540 l/s, o per parą – 46 mln. litrų. Tai būta paties veržliausio Lietuvos šaltinio. Tačiau 1961 m. nusausinus vietovę, jo galia sumažėjo iki 14 l/s. Šaltinio debitas nėra pastovus, svyruoja 130-540 l/s, o po labai sausringų laikotarpių būna gerokai mažesnis, kone lygus nuliui. Šis šaltinis tai Smardonės upelio pradžia.

Į Smardonės šaltinį vanduo atiteka iš sukarstėjusių Tatulos svitos uolienų, jis kartokas gerti, turi silpną sieros vandenilio dujų, papuvusio kiaušinio kvapą – dėl to šaltiniui ir prigijo toks pavadinimas. Šis vanduo nedidelės bendros mineralizacijos, kietas, kalcinis sulfatinis. Šaltinio vandens sudėties pirmuosius tyrimus yra atlikęs ir 1816m rezultatus paskelbęs Theodoras Grotthussas – Pakruojo rajono Gedučių dvare gimęs ir gyvenęs elektrochemijos mokslo pradininkas.