Hermanas Šulcas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 7:
[[1969]]-[[1971]] m. Vasario 16-osios gimnazijos kapelionas, bendrabučio vedėjas ir sporto mokytojas. Saleziečiams perėmus [[jėzuitai|jėzuitų]] misiją [[Brazilija|Brazilijoje]], 1971-[[1975]] m. vikaras, [[San Paulas|San Paule]], dirbo su jaunimu. Nuo [[1978]] m. misionierius Ruandoje, Umudugudu kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės [[Kigalis|Kigalio]].
Pramokęs [[bantų kalbos|vietos kalbos]] ir pradėjęs misionierišką veiklą, o dažnai tapdamas ir mediku, nes krašte medicina nėra išplėtota, tapo populiarus apylinkėje. Įsteigė Jaunimo sodybą ir mokyklą, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsti vaikščiojo net iki 20 km. Jaunimo sodyboje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių bei amatų. Joje savo reikmėms auginami gyvuliai, daržovės. Berniukai mokėsi dar ir šaltkalvio, automobilių remontininko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų. Kad išmokytų vaikus žemės ūkio darbų, kunigas į Afriką buvo pasikvietęs savo motiną Elzę. Vienu metu sodyboje gyveno iki 700 našlaičių. Gabesnieji siekė mokslų aukštesnėse mokyklose.
Tačiau [[1994]] m.
Po dviejų metų grįžęs į Ruandą rinko iš [[savana|savanos]] išbadėjusius vaikus, kurie regėję savo tėvų žūtį ir pabėgę nuo žiaurumų, ne tik bijojo žmonių, bet kai kurie, pagyvenę su žvėrimis, nebemokėjo net kalbėti, lojo šunimis. Surinkęs padėjėjus atstatė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio karus ar mirę iš bado. Sodyboje nuolat gyvena apie 200 našlaičių vaikų ir jaunimo nuo 2 iki 22 metų. Įsteigė amatų mokyklą, o [[2002]] m. ir gimnaziją, kurioje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi - sostinės senatorių bei diplomatų vaikai. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli jau studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose.
| |||