Lotynų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
įvairūs pakeitimai; taip pat žr. aptarimų psl. |
||
Eilutė 32:
Žymiausias priešklasikinio lotynų literatūrinės kalbos laikotarpio atstovas yra komedijų rašytojas [[Plautas]] (254-184 m. pr. m. e.), kurio palikimą sudaro 21 komedija.
I a. pr. m. e. - II m. e. a. yra klasikinės lotynų kalbos laikai. Tuo metu sukuriami geriausi romėnų literatūros kūriniai, pasaulinės reikšmės šedevrai: [[Ciceronas|Cicerono]] (106-43 m. pr. m. e.) ir [[Cezaris|Cezario]] (100-44 m. pr. m. e.) proza, [[Vergilijus|Vergilijaus]] (70-19 m. pr. m. e.), [[Horacijus|Horacijaus]] (65-8 m. pr. m. e.) ir [[Ovidijus|Ovidijaus]] (43 m. pr. m. e. - 18 m. e. m.) poezija. I a. pr. m. e. Terencijus Varonas parašo mokslinį traktatą apie lotynų kalbą "De lingua Latina". Klasikinės lotynų kalbos laikais prasideda ryškesnis literatūrinės lotynų kalbos atotrūkis nuo liaudies šnekamosios kalbos, vadinamos
III-VI amžiai lotynų kalbos istorijoje vadinami vėlyvosios lotynų kalbos laikais. IV a. [[Elijus Donatas]] parašo garsiąją lotynų kalbos gramatiką "Ars grammatica", turėjusią didžiulį poveikį visai paskesnei gramatinės minties raidai [[Europa|Europoje]].
Eilutė 38:
Po Romos imperijos žlugimo, susikūrus romanų kalboms, lotynų kalba nustojo būti gyva liaudies bendravimo priemone, bet ji liko rašomoji, nes jos literatūrinė forma buvo ir toliau vartojama kaip administracijos, tarptautinių santykių, oficialių dokumentų, mokyklų ir [[katalikybė|katalikų bažnyčios]] kalba. Lotynų literatūrinė kalba tampa valstybės ir mokyklos kalba [[Frankų karalystė]]je, kuri susikūrė V a. pabaigoje ir prisijungė nemažą buvusios [[Vakarų Romos imperija|Vakarų Romos imperijos]] dalį. 843 m. Frankų imperijai suskilus į tris savarankiškas valstybes - Italiją, Prancūziją ir Vokietiją, tų kraštų literatūra kuriama taip pat daugiausia lotynų kalba. Jos vartojimo plotai [[viduramžiai]]s dar labiau išsiplėtė, apimdami visą Vakarų ir Vidurio Europą. Tuomet ji ėmė plisti ir Pabaltijo kraštuose. Nuo [[XIII amžius|XIII a.]] lotynų kalba pradėta plačiai vartoti ir [[LDK|Lietuvos]] valdovų diplomatiniams susirašinėjimams su Vakarų Europa.
[[Renesansas|Renesanso]] laikais ([[XIV amžius|XIV]]-[[XVI amžius|XVI]] a.) kilo didžiulis susidomėjimas antikine kultūra bei literatūra. Rašytojai humanistai, ėmę rašyti gražia literatūrine lotynų kalba, apvalė
Vakarų pasaulyje lotynų kalba buvo laikoma '''[[lingua franca]]''', naudota politikoje ir moksle, ją XVIII a. pakeitė [[prancūzų kalba]] ir XIX a. [[anglų kalba]].
Eilutė 44:
== Lotynų ir lietuvių kalba ==
Kadangi ir lotynų, ir lietuvių kalbos rutuliojosi savarankiškai, kiekviena pagal savo dėsnius, tai per kelis tūkstančius metų šios dvi viena nuo kitos nutolo
Lyginamoji fonetika nurodo lotynų ir lietuvių kalbų kitimo dėsnius. Jais remdamiesi, galime susekti giminingus šių dviejų kalbų žodžius. Tie dėsniai rodo, kuo virto vienoje ir kitoje indoeuropiečių prokalbės garsai.
XV-[[XVI amžius|XVI]] a. Lietuvos poetas [[Mikalojus Husovianas]] (Nicolaus Hussovianus), ilgą laiką gyvenęs Vilniuje, lotyniškais dvieiliais parašė poemą „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (''De statura, feritate ac venatione bisontis carmen'')
XVI a. Vilniaus poetas [[Jonas Radvanas]] (Ioannus Radvanus) sukūrė lotynų kalba poemą „Radviliada“ (''Radvilias''), kurioje poetine forma pateikė Lietuvos istorijos apžvalgą nuo [[Gediminas|Gedimino]] iki [[Radvila Rudasis|Radvilos Rudojo]]. Jis pirmasis iš poetų su dideliu įkvėpimu apdainavo Vilniaus miesto įkūrimo legendą. Populiarus visoje ano meto Europoje poetas [[Motiejus Kazimieras Sarbievijus]] gyveno Lietuvoje ir ją garsino savo lotyniškomis eilėmis - apdainavo Žemaičių krašto grožį, Lietuvos sostinę Vilnių ir jo apylinkes. Sarbievijus Romoje buvo vainikuotas laurų vainiku, jo eilėraščių rinkinys „Lyrikų knyga“ (''Lyricorum libri'') pasirodė net 60 leidimų.
Eilutė 58:
Mažvydas yra ne tik pirmosios lietuviškos knygos autorius, bet ir žymus lotyniškosios epistoliarinės lietuvių literatūros atstovas. D. Kleinas lotyniškai parašo pirmąją spausdintą lietuvių kalbos gramatiką (1653), kurioje lietuvių kalbos reiškiniai jau lyginami su [[prūsų kalba|prūsų]] ir [[latvių kalba|latvių kalbų]] faktais. Lotynų ir graikų kalbas bei literatūrą buvo gerai išstudijavęs grožinės lietuvių literatūros pradininkas [[Kristijonas Donelaitis]].
Senajame [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universitete]] antikinių kalbų studijos buvo labai aukšto lygio. Lotynų kalba buvo dėstomoji kalba, ja rašomos disertacijos, leidžiami įvairių sričių mokslo veikalai. Dar XVII a. [[Konstantinas Sirvydas]] parašė trikalbį žodyną ''Dictionarium trium
Lotynų kalba Liauksminas parašo pirmąjį Lietuvoje muzikos vadovėlį „Muzikos menas ir praktika“ (''Ars et praxis musicae''), trumpą graikų kalbos gramatiką „Graikų kalbos taisyklių sąvadas“ (''Epitome institutionum linguae Graecae'') ir kt. Lietuvis Kazimieras Simonavičius lotyniškai išleido veikalą apie raketas ir jų technologiją. Šis darbas buvo išverstas į daugelį Europos kalbų. Pilypas Ruigys (Philippus Ruhigius) 1708 m. parašė lotynišką studiją apie lietuvių kalbą ir liaudies dainas.
Eilutė 68:
=== Lotynų kalbos poveikis lietuvių kalbai ===
Mokymo ir švietimo srityse sutinkama lotyniškos kilmės: egzaminas (examen), studentas (
XVI a. Lietuvos humanistai, kaip savotišką filosofinę atramą Lietuvos savarankiškumui stiprinti, sukūrė teoriją apie lietuvių romėnišką kilmę. Jie siūlė lotynų kalbą padaryti oficialia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Lietuvos humanistas Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus) XVI a. parašė veikalą "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius" (De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum), kurio santrauka buvo išspausdinta 1615 m. Bazelyje. Šiame kūrinyje pateikiami pirmieji lietuvių ir lotynų kalbų žodžių lyginimai (74 pavyzdžiai).
Eilutė 91:
Technikos ir pramoninės gamybos srityje turime tokius skolinius: instrumentas (instrumentum), motoras (motor), aparatas (apparatus), konstruktorius (constructor), transmisija (transmissio), fabrikas (fabrica), industrija (industria), traktorius (tractor) ir daug kitų.
Visi minėti žodžiai į lietuvių kalbą atėjo naujaisiais laikais. Tačiau lietuvių kalba, būdama indoeuropiečių kilmės, turi labai senų žodžių, rodančių bendras šaknis. Tai yra ne skoliniai, o bendras indoeuropiečių žodyno
Pagaliau rašydami ir šnekdami vartojami įvairius sparnuoti lotyniški posakiai, junginiai kaip alma mater (motina maitintoja); carpe diem (griebk dieną); veni, vidi vici (atėjau, pamačiau, nugalėjau); cogito ergo sum (mąstau, vadinasi, esu); in vino veritas (vyne teisybė); festina lente; status quo; de facto; de jure ir t.t.
== Lotynų kalbos įtaka Europos kalboms ==
Eilutė 107:
=== Poveikis prancūzų ir anglų kalboms ===
Prancūzų kilmės žodžiai anglų
Bendros šaknys ir formantai -ant, -ent rodo, kad nemažai anglų būdvardžių yra susiję su lotynų kalbos esamojo laiko dalyviais (arrogant, evident, obedient, patient). Yra ir lotyniškos kilmės būdvardžių (superior, inferior, interior, senior, junior, minor), kai kurių daiktavardžių formantų: -tion ir kt. Didelį poveikį anglų kalbai lotynų kalba turėjo renesanso laikais.
| |||