Sąlygotoji kilmė: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

[[Buda|Budos Šakjamunio]] [[atbudimas (budizmas)|atbudimas]], arba nušvitimas, tuo pačiu metu buvo jo išsilaisvinimas iš [[kančia budizme|kančios]] ir jo įžvalga į visatos prigimtį, o atskirai, į „jutiminių būtybių“ prigimtį (jutiminėmis, arba gyvosiomis, būtybėmis paprastai laikomi žmonės ir gyvūnai, nors vėlesniuose budizmo svarstymuose ši sąvoka apima kone visą gyvybę ir dar plačiau). Tai, ką Buda įžvelgė atbusdamas, ką jis suprato, buvo kaip tik sąlygotoji kilmė.

 

Kilmės sąlygotumas yra supratimas, kad reiškinys „yra“ tik todėl, kad „yra“ kiti reiškiniai, susiję neįsivaizduojamai sudėtingu sąsajų tinklu, nuaustu iš priežasčių ir pasekmių ir besitęsiančiu per praeitį, dabartį ir ateitį. Ši sąlygotosios kilmės tinklo sąvoka susijusi su ikibudistiniuse pasaulėvaizdžiuose egzistavusia Indros tinklo sąvoka - tai daugiamatis voratinklis, ant kurio nusėdo nesuskaičiuojama gausybė rasos lašelių (arba brangakmenių), kuriuose iki [[begalybė|begalybės]] atsispindi visų kitų lašelių atspindžiai.

 

Kitaip, ir griežčiau, tariant, viskas yra susieta tarpusavyje ir priklausoma nuo visa ko kito. Sakykime žmogaus būtį kiekvieną mirksnį sąlygoja visa, kas tą mirksnį yra visatoje, kaip ir visa, kas šį mirksnį egzistuoja visatoje, yra sąlygota to žmogaus savybių ir būties. Viskas visatoje yra tarpusavyje susieta priežasčių ir pasekmių tinklu taip, kad visuma ir jos dalelės yra abipusiai susijusios. Bet kurio vientiso vieneto savybės ir pobūdis kiekvienu duotu momentu yra glaudžiai susiję neregimais saitais su kiekvieno kito tokio vieneto savybėmis ir pobūdžiu, nors išoriškai jokių saitų ar ryšių nematyti.

 

Kadangi visa kas, visi daiktai, dalykai ir reiškiniai, yra šitaip sąlygoti ir laikini, nes be paliovos kinta, vadinasi, jie neturi jokios tikros nesąlygotos savasties, vadinasi, iš tiesų jų „nėra“, jie neegzistuoja, nors kasdienis protas šito neįžvelgia ir visus reiškinius laiko egzistuojančiais. Šis pamatinis [[nesavastingumas]] kaip tik ir leidžia pažinti ir teigti, kad visi reiškiniai (fenomenai) iš prigimties neturi jokios savosios esmės, neturi jokios prigimtinės substancijos, vadinasi, yra „[[šūnijata|tušti]]“ (šūnijata).

 

Išmintingieji, matantys „viską kaip yra“, atsižada [[upadana|prisirišimų ir susisaistymų]], perkeičia savo [[trišna|troškimų]] galią į sąmoningumą ir supratimą ir po atkaklių pratybų išsilaisvina iš sąlygotojo pavidalų pasaulio saitų, tapdami [[buda|budomis]] ir [[archatas|archatais]]. Dzene yra sakoma, jog jie peržengia „šio“ pasaulio ribas, tačiau lieka aktyvūs jo veikėjai.

 

Sąlygotoji kilmė bendrai yra nusakoma taip:

 

Esant šiai sąlygai,

Nesant šios sąlygos,

tai nekyla (nesikuria).

 

Štai kasdieninis pavyzdys:

 

Karštą vasaros dieną jūs deginatės saulėje. Smarkiai įkaistate, suprakaituojate, ir netrukus ištrokštate. Pasiimate atsigerti ir pagalvojate, kad jau per karšta sėdėti įsaulyje ir reikėtų grįžti į kambarį, kur galima bus pasėdėti įsijungus ventiliatorių.

 

Esant deginimuisi saulėje kaip sąlygai,

Namuose (t.y. nesant deginimosi saulėje sąlygos),

sukaitimas, prakaitas, troškulys nekyla (nesikuria).

 

Suvokus sąlygotąją kilmę pradedama skirti pakankamai dėmesio nuolatinei kaitai (fluxus) tarp „atsiradimo (į būtį) ir išnykimo (į nebūtį)“, nepaliaujamai vykstančiai visur ir visada. Kiekvienas reiškinys yra nesibaigiančioje sąveikoje su kitais reiškiniais. O kadangi visi reiškiniai yra priklausomi nuo kitų reiškinių, vadinasi jie visi yra laikini ir visiškai nepastovūs.

 

Bendroji sąlygotosios kilmės formuluotė turi du gerai žinomus pritaikymus.

 

Pirmiausia ji taikoma [[kančia budizme|kančios]] pažinimui, kuris išreiškiamas [[Keturios tauriosios tiesos|Keturiomis tauriosiomis tiesomis]].

 

Kitas taikymas – [[atgimimas|atgimimo]] ciklai. Visą būtį ir gyvenimo tąsą, visą gyvenimo atsiradimą ir pasibaigimą budizme aiškina dvylikos narių sąlygotosios būties grandinė, kurioje kiekviena grandis yra viena kitos sąlygota ir kartu viena kitą sąlygojanti. Ši grandinė apima tris gyvenimus:

 

Ankstesnį gyvenimą