Savižudybės Lietuvoje

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Savižudybė yra procesas, apimantis tokius etapus, kaip minčių, ketinimų, planų apie savižudybę atsiradimas, kuris gali baigtis mirtimi. Kai kuriais atvejais savižudybė arba bandymas nusižudyti būna impulsyvūs. Dažnai savižudybės procesas yra ilgas, iki mėginimo nusižudyti įvyksta įvairių patirčių ir išgyvenimų. Savižudybės procesas prasideda mintimis apie savižudybę, kaip galimybę nutraukti kančią; savižudiški ketinimai atsiranda, kai mąstoma apie nusižudymo būdus; toliau gali būti apmąstomas ir kuriamas savižudybės planas. Apsispręndęs nusižudyti žmogus gali imtis tam tikrų veiksmų, kaip atsisveikinti su artimaisiais, grąžinti skolas, arba kaip tik gali pagerėti emocinė savijauta.

Savižudybės grėsmė apima ne tik bandymus nusižudyti, bet ir savižalą ir suicidines mintis. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO), kiekvienai savižudybei gali tekti daugiau kaip 20 savižalos ar bandymų žudytis atvejų. Lietuvoje sudėtinga turėti tikslius savižalos atvejų skaičius dėl stigmos, trukdančios kreiptis pagalbos, dėl bandymų nuslėpti nuo artimųjų ar specialistų, savižalos atvejų registravimo sistemos trūkumų ir kita.

Savižudybių Lietuvoje statistika

1 paveikslas. Savižudybių skaičiaus (100 000 gyv.) pokytis Lietuvoje 2013–2022 m.

Visame pasaulyje savižudybių statistika skaičiuojama pagal tai, kiek savižudybių atvejų tenka 100 000 gyventojų toje šalyje ar vietovėje. Lietuvos savižudybių rodiklis (atvejai 100 000 gyventojų) kasmet nuosekliai mažėja, išskyrus kilimą 2013 m. po žymaus aktoriaus savižudybės, kuri galėjo turėti skatinamąjį poveikį. Lyginant su 2013 metais, kai savižudybių skaičius Lietuvoje buvo 36,68 atvejai / 100 000 gyventojų, per devynerius metus savižudybių skaičius sumažėjo per pusę ir 2022 m. siekė 18,6 atvejų / 100 000 gyventojų (žr. 1 paveikslas).

Tačiau nepaisant stabilaus Lietuvos savižudybių rodiklio mažėjimo, jis vis dar išlieka aukštesnis nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis, kuris 2020 m. buvo 10,25 atvejų / 100 000 gyventojų, o Lietuvos rodiklis 2020 m. buvo dvigubai didesnis – 21,7 atvejai.

2020 metais Lietuvoje užregistruoti 877 bandę nusižudyti ar save žaloję asmenys, kurie į gydymo įstaigas pateko 961 kartą. Lietuvoje 2020 m. 961 užregistruotų bandymų nusižudyti / savižalos atvejų įvyko 617 savižudybių, t. y., vienai savižudybei teko 1,6 bandymo nusižudyti / savižalos. Šis santykis nesiekia PSO skaičiavimų, pagal kuriuos kiekvienai savižudybei gali tekti daugiau nei 20 bandymų žudytis ar savižalos atvejų.

Statistika pagal lytį

Beveik visame pasaulyje stebimi vyrų savižudybių rodikliai nuo 2 iki 4 kartų aukštesni nei moterų – skirtumas tarp lyčių matomas ir Lietuvoje (žr. 2 paveikslas). Per pastarąjį dešimtmetį mažėjo bendras savižudybių skaičius, visgi vyrų savižudybių skaičiai išlieka gan aukšti. 2013 m. vyrų savižudybių rodiklis moterų rodiklį viršijo 5,25 karto, o 2022 m. šis skirtumas buvo 4,8 kartai. 2022 m. atlikto mokslinio tyrimo „Savižudiškumo tendencijos ir sociokultūriniai suicidinės rizikos veiksniai Lietuvoje: rekomendacijos nacionalinę ir regioninę savižudybių prevenciją kuriančioms institucijoms“ duomenys rodo, kad 52,5 proc. asmenų yra kada nors galvoję apie savižudybę, o 26,5 proc. asmenų turėjo minčių apie savižudybę per pastaruosius metus. Nors Lietuvoje vyrų nusižudo daugiau, tačiau minčių apie savižudybę dažnis tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų išlieka panašus – apie 50 proc.

2 paveikslas. Savižudybių skaičiaus (100 000 gyv.) pokytis pagal lytį Lietuvoje 2013–2022 m.

Lyčių skirtumai aiškinami keleriopai: galimai vyrai renkasi žiauresnius, labiau mirtinus savižudybės būdus; savižudiškas elgesys susijęs su žalingu alkoholio vartojimu – dažnai vyrai alkoholio vartoja daugiau nei moterys. Be to, savižudiškas elgesys susijęs su vyriškumo samprata  – vyrai galimai daugiau slopina savo emocijas, nerodo vidinių išgyvenimų aplinkiniams ir tuo pačiu nesikreipia pagalbos. Taip pat įvairūs gyvenimo įvykiai, tokie kaip ekonominiai sunkumai, socialinės ar šeimyninės padėties pokyčiai gali būti siejami su vyriškumu, ir per tai paveikia savižudybės procesą. Vis dėlto, dar nėra aišku, kokie būtent vyriškumo aspektai susiję su savižudiškumu.

Statistika pagal amžių

Per pastarąjį dešimtmetį savižudybių Lietuvoje sumažėjo beveik visose penkiametėse amžiaus grupėse (žr. 3 paveikslas), išskyrus 10–14 metų amžiaus grupėje ir 65–74 bei vyresnių nei 85 metų amžiaus grupėse, kuriose savižudybių skaičius išlieka mažai kintantis. Mintys apie savižudybę vaikų ir jaunimo tarpe atsiranda dėl vienišumo jausmo, rūpesčio, meilės stokos jų gyvenime, sunkumų bendraamžių tarpe ir kt. Vyresnių asmenų savižudybių skaičiui įtakos gali turėti vienišumo jausmas, sveikatos problemų daugėjimas, nepakankamos pajamos ir kt. Atliktas tyrimas parodė, kad vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje yra mažai linkę patys ieškoti psichologinės ar kitos psichikos sveikatos srities specialistų pagalbos, ypač vyrai. Higienos instituto duomenimis pastebima, kad praėjusių penkerių metų bėgyje, lyginant 2018 m. ir 2022 m. vidutinį savižudybių skaičių, daugiausiai savižudybių sumažėjo vidutinio amžiaus grupėse nuo 40 iki 59 m. – 1,48 karto. Vizualiai matoma, kad vyresni žmonės nusižudo dažniau nei jauni žmonės, kurių skaičiai taip pat stabiliai mažėja.

3 paveikslas. Savižudybių skaičius Lietuvoje pagal amžiaus grupes 2018–2022 m.

Statistika pagal gyvenamąją vietą

4 paveikslas. Savižudybių rodikliai 100 000 gyventojų pagal gyvenamąją vietą Lietuvoje, 2010-2022 m.

Lietuvoje jau ilgai stebimas savižudybių atvejų statistikos skirtumas tarp kaimo ir miesto gyvenviečių, kai rodiklis 100 000 gyventojų yra aukštesnis kaimuose (žr. 4 paveikslas), o bendrų savižudybių atvejų fiksuojama daugiau miestuose (žr. 5 paveikslas). Lyginant savižudybių skaičių 100 000 gyventojų, 2010 m. kaimuose nusižudė 1,98 karto daugiau asmenų nei miestuose, 2022 m. šis skirtumas sumažėjęs iki 1,46 karto.

5 paveikslas. Bendras savižudybių skaičius pagal gyvenamąją vietą Lietuvoje, 2010-2022 m.

Taip pat stebimi dideli savižudybių rodiklių netolygumai tarp Lietuvos savivaldybių. Skirtumas pagal savižudybių atvejus 100 000 gyventojų tarp 20 proc. didžiausią ir 20 proc. mažiausią savižudybių skaičių turinčių savivaldybių yra net 2,89 karto (žr. 6 paveikslas).

6 paveikslas. Savižudybių rodiklis Lietuvos savivaldybėse, 2020–2022 m. vidurkis

Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro atliktas Savižudybių prevencijos sistemos veiksmingumo tyrimas savivaldybėse (2019–2021 m.) parodė, kad dalyje savivaldybių, o galimai ir visoje Lietuvoje, pagalbos nusižudyti ketinantiems asmenims sistema išvystyta menkai ir nesudaro atsvaros savižudybės rizikos veiksniams.

Lietuvos savivaldybių specialistai, dirbantys su savižudybių prevencija, kaip dažniausią savižudybių priežastį savo rajone nurodė su alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu susijusias problemas. Rizika galvoti apie savižudybę ar bandyti žudytis atsiranda tuomet, kai alkoholis vartojimas kaip netinkamas įveikos mechanizmas, siekiant numalšinti psichologinį skausmą, įveikti sunkias emocijas ir panašiai.

Savižudybių ir savižudybės grėsmės rodiklių duomenų kokybė

Savižudybių statistikoje naudojami duomenys ir jų fiksavimo būdai ne visada leidžia apskaičiuoti tikslius savižudybių ir savižalos rodiklius. Įvairūs Lietuvoje atlikti tyrimai atskleidžia įvairias duomenų tikslumo problemas. Galimai savižudybės įvykdytos tam tikrais, mažiau akivaizdžiais, metodais gali būti koduojamos kitomis mirties priežastimis. Pavyzdžiui, neaiškių ir nepatikslintų mirties priežasčių skaičius Lietuvoje (2019 metų duomenimis) gerokai viršija Europos Sąjungos šalių vidurkį: mirčių, kai mirties priežastis neaiški (TLK-10 AM kodai R98-R99) ES fiksuojamas vidurkis 2011–2016 m. buvo nuo 15,73 iki 17,96 atvejų 100 tūkst. gyventojų. 2019 m. Lietuvos rodiklis buvo 24,03 atvejai - 1,5 karto didesnis.

Nepatikslintų ketinimų (Y10-Y34 kodai) kategorijos standartas yra ne daugiau kaip 2 atvejai iš 100 tūkst. gyventojų, Lietuvoje 2019 m. buvo 8,09 atv. 100 tūkst. gyventojų. Atsitiktinių apsinuodijimų (X40-X49 kodai) dažnis taip pat didesnis už ES vidurkį. Standartizuotas mirčių 100 tūkst. gyventojų skaičius ES šalyse 2011–2016 m. buvo apie 2,5 atv. (2,47–2,68 atv.), kai Lietuvos rodiklis 2019 m. buvo 8,74 atvejai – 3,5 karto daugiau nei ES vidurkis.

Taip pat galimi trūkumai fiksuojant su savižudybe susijusias būkles ir diagnozes. Pavyzdžiui, tik nedidelei daliai nusižudžiusių asmenų per metus iki mirties fiksuojamos su savižudybe susijusios diagnozės, yra atvejų, kada užfiksuotos su savižudybės grėsme siejamos paslaugos, bet ne diagnozės ir kt. Atliktas mokslinis tyrimas su reprezentatyvia Lietuvos imtimi (N = 1824) atskleidė, kad net 52,5 proc. tyrimo dalyvių (n = 957) yra kada nors galvoję apie savižudybę, 5 proc. (n = 91) tyrimo dalyvių yra bandę nusižudyti.

Matyti, kad Lietuvos situacija prastesnė, lyginant su Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) psichikos sveikatos apklausa, atlikta 17-oje šalių, tik 9,2 proc. tyrimo dalyvių yra kada nors galvoję apie savižudybę ir 2,7 proc. yra bandę žudytis. 2020 metų metaanalizės rezultatai rodo, kad epidemiologiniuose tyrimuose pasaulyje, kada nors apie savižudybę yra galvoje 10,57 proc. žmonių. Vis tik, savižudiškų minčių ir savižalos registravimas sveikatos sistemoje auga. Tikėtina, kad stebimas su savižudybe susijusių būklių fiksavimo, o ne savižudiškų minčių ir savižalos atvejų padidėjimas, nors vienareikšmiškai atsakyti negalima.

Savižudybės rizikos veiksniai

Rizikos veiksniai – tai įvairūs individualūs, santykių, bendruomeniniai ir socialiniai faktoriai, kurie padidina tikimybę turėti suicidinių minčių, ketinimų arba (bandyti) nusižudyti. Vieno ar keleto veiksnių patyrimas nebūtinai reiškia, kad žmogus bus savižudybės grėsmėje, tačiau tikimybė didesnė nei nepatiriant šių faktorių. Rizikos veiksnių pavyzdžiai:

• Individualūs: buvę bandymai žudytis, depresijos, šizofrenijos, bipolinio asmenybės sutrikimo ar kitų sunkių psichikos sveikatos sutrikimų istorija, alkoholio priklausomybė, neigiamos vaikystės patirtys kaip smurtas, prievarta;
• Santykių veiksniai: patiriamos patyčios, artimojo savižudybė arba bandymas žudytis, santykių nutrūkimas, artimojo netektis, socialinė atskirtis;
• Bendruomeniniai: neprieinama sveikatos priežiūra, istorinė kolektyvinė trauma, patiriama diskriminacija, bendruomeninis smurtas ir stresas, savižudybės išaukštinimas;
• Socialiniai: stigma kreiptis pagalbos dėl psichikos sveikatos sunkumų, lengvai prieinamos nusižudymo priemonės, netinkamai žiniasklaidoje pateikiamos savižudybės.

Mėginimas nusižudyti yra laikomas vienas svarbiausių savižudybės rizikos veiksnių. Manoma, kad apie 15 proc. asmenų pakartotinai mėgina nusižudyti per pirmus metus nuo ankstesnio savižudybės bandymo. Su savižudybės rizika siejamos praeityje patirtos psichologinės traumos, nutrūkę socialiniai ryšiai, santykiai su artimaisiais, žalingas alkoholio vartojimas ir kt. Suicidinę riziką didina ir neigiamas visuomenėje vyraujantis požiūris į emocijų rodymą, kreipimąsi pagalbos psichikos sveikatos klausimais, psichikos sveikatos specialistus.

Savižudybės rizikos ženklai

Rizikos ženklai – siunčiami signalai, lyg pagalbos šauksmas, kurie gali slėpti mintis ir / ar ketinimus apie savižudybę, kuriuos laiku pastebėjus galima žmogui padėti. Visuomenėje vyrauja mitas, kad asmenys, kurie kalba apie savižudybę nenusižudo, arba kad tiesus paklausimas apie savižudybę gali paskatinti nusižudyti. Tai netiesa. Daugiau informacijos apie savižudybių mitus ir kaip padėti sau arba kitam svetainėje www.tuesi.lt

Svarbiausia ieškoti ne konkretaus ženklo, o pokyčio nuotaikoje, kalboje, elgsenoje. Išskiriami dažniausiai pasitaikantys įspėjamieji ženklai, galintys atskleisti, kad asmuo galvoja apie savižudybę:

• Vyrauja tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, apatija, nerimas, susierzinimas, sumišimas, gėda, kaltė, tolygus nuotaikos prastėjimas arba staigus pagerėjimas;
• Asmuo kalba apie tai, kad yra našta kitiems, jaučiasi kaip spąstuose, nemato prasmės gyventi, pasidalina tuo, kad patiria nepakeliamą skausmą, romantizuoja mirtį, paskelbia socialiniuose tinkluose apie savižudybę ar norą mirti, atsisveikina su artimaisiais;
• Pastebimi elgesio pokyčiai: dažnesnis alkoholio, narkotikų ir / ar vaistų vartojimas, savižudybės ar savižalos būdų / priemonių paieška, dažnesnis neatsargus ir / ar agresyvus elgesys, įprastos veiklos ignoravimas, svorio, išvaizdos ar miego įpročių pasikeitimas, atsiribojimas nuo artimų žmonių, draugų, dėmesio problemos ir / ar akademinės veiklos prastėjimas, staigūs nuotaikos ar elgesio pasikeitimai, pavyzdžiui, po užsitęsusios depresijos, staiga tampa ramus (-i) ir linksmas (-a), patiria įvairių fizinių skausmų.

Pagalbos galimybės Lietuvoje

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Nemokamos emocinės pagalbos linijų Lietuvoje kontaktai

Emocinė pagalba

Lietuvoje teikiama nemokama emocinė pagalba telefonu, internetu ir susitikus gyvai. Paskambinus į emocinės pagalbos liniją konsultuoja savanoriai konsultantai arba profesionalūs psichologai, pagalba yra anonimiška ir konfidenciali. Susitikus pagalba suteikiama pasirinktoje sveikatos priežiūros arba emocinę pagalbą teikiančioje įstaigoje. Pagalba internetu suteikiama el. paštu, vaizdo skambučiu ar tiesioginiu pokalbiu (angl. chat). Savižudybių prevencijos ženklo „TuEsi” interneto svetainėje www.tuesi.lt pateikiama naujausia ir aktualiausia informacija apie prieinamą emocinę pagalbą bei informacija specialistams, susiduriantiems su savižudybėmis.

Nemokama pagalba prieinama ir nusižudžiusių arba bandžiusių žudytis asmenų artimiesiems, kurie patys atsiduria padidintoje savižudybės rizikoje. Nusižudžiusiųjų asmenų artimiesiems grupinę pagalbą teikia asociacija „Artimiems“ adresu www.artimiems.lt, kuri organizuoja reguliarius, konfidencialius susitikimus įvairiuose Lietuvos miestuose. Bandžiusių žudytis asmenų artimieji pagalbos gali ieškoti savo savivaldybės visuomenės sveikatos biure (daugiau informacijos Visuomenės sveikatos biurai - Pagalba sau), kurie taip pat vykdo grupines paramos grupes.

Psichologinė pagalba

Nuo 2018 metų liepos 26 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu nr. V-859 Lietuvoje galioja “Pagalbos savižudybės grėsmę patiriantiems asmenims teikimo tvarkos aprašas” (atnaujintas 2022 metais). Pagalbos teikimo aprašas nustato savižudybės grėsmės nustatymo, pagalbos organizavimo ir teikimo tvarką: konkrečiai aprašomi veiksmai, kuriuos turi atlikti pirminis pagalbos teikėjas, greitosios medicinos pagalbos brigada, skubiosios medicinios pagalbos skyrius, psichikos sveikatos centras bei ligoninės. Tvarkos apraše akcentuojama savalaikė, koordinuota ir tęstinė pagalba asmeniui, patiriančiam savižudybės grėsmę.

Pagrindinės pagalbos priemonės yra psichologo ir / arba psichiatro konsultacijos, psichosocialinis vertinimas, kurio metu vertinama savižudybės grėsmė, asmens aplinka ir parengiamas asmens savisaugos planas. Plane numatoma kompleksinė pagalba – atliekamas psichosocialinis vertinimas ir 6 savaičių laikotarpyje sudaromos galimybės gauti gydytojo psichiatro ir medicinos psichologo konsultacijas, kurias prižiūri atvejo vadybininkas. Taip pat numatoma, kaip bus teikiama specializuota psichologinė pagalba: CAMS metodu grįstos tęstinės konsultacijos, dialektine elgesio terapija grįsti ir ASSIP intervencijos metodai bei kita.