Sališai

Sališai (Seliš) – indėnų tautų grupė, gyvenanti Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje ir vartojanti sališų kalbų šeimos kalbas (dabar beveik visur išstumtos anglų kalbos). Didelė dalis sališų – krikščionys (protestantai, katalikai), yra išpažįstančių prigimtinę tikybą.

Tomsono upės sališai (1914 m.)

Sališų žemės ikikolonijiniu laikmečiu

Sališai skirstomi į du stambius būrius – pakrantės ir vidinių žemių sališus.

Pakrančių sališai

Pakrančių sališai gyvena Kanadoje (Britų Kolumbijoje) ir JAV (Oregone ir Vašingtone). Jų kultūra panaši į kitų Ramiojo vandenyno pakrantės indėnų: jie tradiciškai vertėsi žvejyba, rankiojimu, sausumos ir jūrine medžiokle, amatais (ypač medžio drožyba, pynimu, audimu). Olimpiko pusiasalio sališai (klanamai ir kuinoltai) vertėsi ir banginių medžiokle. Buvo būdinga socialinė nelygybė, vergovė, šamanizmas, potlačo praktikos.

Bela kulai (arba nuksalkai – Nuxalkmc) yra toliausiai šiaurėje gyvenanti pakrančių sališų tauta. Jų kalba artimesnė sausumos sališams. Šiaurės, vidurio ir pietų pakrančių sališai apgyvendino Džordžijos, Chuano de Fukos sąsiaurių bei Pjudžeto užutėkio pakrantes bei salas.

Šiaurės pakrančių sališai, gyvenę Džordžijos sąsiaurio šiaurinėse pakrantėse, patyrė didelę aplinkinių tautų įtaką – Vankuverio salos komoksus XIX a. asimiliavo kvakiutliai, pentlatčai išnyko dėl nutkų antpuolio. Pagrindinės tautos: komoksai (K’omoks), žemyniniai komoksai, sišiatlai (Shíshalh). Žvejodavo ir medžiodavo lašišas, ruonius, delfinus, jūrų moliuskus, sausumoje – elnius. Iš džiovintų uogų kepdavo pyragus. Giminės linija buvo vedama iš abiejų tėvų. Branduolinės šeimos jungdavosi į namų ūkius, turėdavo atskirus židinius ir namo dalis. Būta vietinių-gimininių bendruomenių, kildinamų iš bendro mitinio protėvio. Šiaurės pakrančių sališai su europiečiais susidūrė 1792 m., o 1860 m. jų žemėse ėmė veikti katalikų misionieriai. Sudarytos misijų gyvenvietės, kur sališai turėjo laikytis griežto ūkinio ir dorovinio režimo. 1876 m. išskirstyti į rezervacijas. 1986–1987 m. iškovojo dalinę savivaldą.

Pakrančių sališų medinės skulptūros

Vidurio pakrančių sališai gyvena pietinėse Džordžijos sąsiaurio pakrantėse ir salose, Chuano de Fukos sąsiaurio pakrantėse (įtraukiant Vankuverio salos pietrytinę dalį ir Olimpiko pusiasalio šiaurę), taip pat žemėse į šiaurę ir pietus nuo Freizerio žemupio. Dauguma patenka į Kanados teritoriją, mažesnioji – į JAV (Vašingtono) žemes. Pagrindinės tautos: skvamišai (Sḵwx̱wú7mesh), kvamičanai (Kw’amutsun), nanaimai (Snuneymuxw), klalamai (Nəxʷsƛ̕ay̕əm), nuksakai (Noxwsʼáʔaq), lumiai (Xwlemi), Freizerio upės indėnai (arba stalai – Stó:lō), saničai (Xwsenəč), samišai (Sʔémǝš). Vertėsi žvejyba, jūrų gyvūnų medžiokle, klalamai – ir banginių medžiokle. Taip pat medžiojo paukščius (strėlėmis, spąstais). Vertėsi rankiojimu, kai kur rankiojimo vietos tapdavo asmenine ar šeimos valda. Išplėtojo audimo amatą (audė iš šunų, snieginių ožių vilnos, paukščių pūkų). Išvedė šunų veislę su tankiu baltu kailiu, kurį pavasariais nupjaudavo (išnyko XIX a. vid.). Audė antklotus, megztinius su tradiciniais raštais. Nuksakai be įprastų lentinių namų statė ir žieminius pusiau žemėje įrengtus būstus kaip plynaukščių indėnai, o skvamišai ir halkomelemai – pašiūres šalčių ir karų laikmečiams. Taip pat statėsi karinius įtvirtinimus (šiaurinių sąsiaurių tautos – įtvirtintas gyvenvietes su sienomis, gynybiniais grioviais, tuneliais). Taikė kaukolės deformacijos praktiką (ji reiškė laisvojo žmogaus, o ne vergo statusą), kūno dažymą. Namų ūkį valdė branduolinė šeima. Būta giminių grupių, valdomų giminės elito. Tikybai būdingas tikėjimas dvasiomis-sergėtojomis, suteikiančiomis aiškiaregystės galią, taip pat mitai apie kultūrinius herojus ir triksterius (audinę ir varną). Klalamai ir kai kurios kitos tautos turėjo slaptąsias draugijas. Vidurio pakrančių sališai su europiečiais susidūrė XVIII a. pab. Nuo 1846 m. juos perskyrė JAV–Kanados siena. Gyvenantieji JAV 1855 m., o Kanadoje – XIX a. antroje pusėje iškelti į rezervacijas. Dabar verčiasi pramonine žvejyba, žuvies perdirbimu. Turi savo mokyklas, kolegiją, palaiko tarpgentinius ryšius.

Duvamišų kanoja (1885 m.)

Dabartinis niskvalių indėnas

Pietiniai pakrančių sališai gyvena JAV, Vašingtono valstijoje, į rytus ir pietus nuo Pjudžeto užutėkio bei ties Hudo sąsiauriu. Pagrindinės tautos: Skadžito upės indėnai (Sqaĵət), duvamišai (Dxʷdəwʔabš), skokomišai (Sqʷuqʷóbəš), pujalupai (Spuyaləqəlpubšut), sukvamišai (Suqʷabš), niskvaliai (Sqʷaliʼabš), maklšutai (Bəpubšł). Nors pietiniams pakrančių sališams žvejyba taip pat buvo svarbi ūkio šaka, jie už kitus daugiau medžiojo sausumoje, rankiojo šaknis, ūglius, riešutus, uogas, kamasijos svogūnus. Be medinių namų statydavo ir vasarinius būstus, klotus dembliais. Rūbai – apsiaustai, sijonai iš kedrų karnos, šunų ar snieginių ožių vilnos arba susiūtų odų. Nuo XVIII a. pab. niskvaliai ir pujalupai perėmė iš sahaptinų arklius. Taikė kaukolės deformaciją. Tvanų genčių grupėje paplitusi patrilokalinė santuoka, lašutsidų – dažniausiai matrilokalinė. Buvo paplitusi poligamija. Kaimai saistėsi gimininiais ir apeiginiais saitais. Kaimą valdydavo turtingiausio ūkio šeimininkas. Nuo 1792 m. užmezgė ryšius su anglais, nuo 1839 m. jų žemėse ėmė veikti katalikų misionieriai, o 1845 m. – keltis amerikiečių naujakuriai. 1854 ir 1855 m. sutartimis pietiniai pakrančių sališai perkelti į rezervacijas. Dabar dauguma verčiasi pramonine upine ir jūrine žvejyba, tradiciniais amatais (medžio drožyba, pynimu, audimu), rengia žiemos šventes, verčiasi smulkiuoju verslu. Turi gentinę savivaldą.

Pietvakarių pakrančių sališai gyvena į šiaurę nuo Kolumbijos upės estuarijos (Vašingtono valstija). Pagrindinės tautos: kvinoltai (kʷínayɬ), cihaliai, kaulicai. Jų žemės apėmė Kvinolto, Kvico, Čeheiliso, Kaulico upių baseinus. Giminingos branduolinės šeimos sudarydavo egzogaminius, vado valdomus kaimus. Ūkio valdžią paveldėdavo vyriausiasis sūnus. Nuo XIX a. aukštutiniai cihaliai perėmė arklius. Nuo 1775 m. susidūrė su europiečiais. XIX a. 4-ajame dešimtmetyje populiaciją labai sumažino maliarijos epidemija. Dėl to prasidėjo vidinė migracija, genčių maišymasis. 1855 m. kvinoltai ir kuiliutai perkelti į Kvinolto rezervaciją, o 1864 ir 1866 m. sudarytos cihalių rezervacijos. Dabar verčiasi pramonine žvejyba ir žuvininkyste, miško ruošos darbais, turizmu. Turi plačią savivaldą.

Toliausiai pietuose (Oregone) iš pakrančių sališų gyvena izoliuota tilamukų tauta. Šios tautos kultūra gerokai skiriasi nuo kitų pakrančių sališų ir yra paveikta Kalifornijos indėnų kultūros.

Vidiniai sališai

Spokanų moteris (1897 m.)

Vidinių žemių sališai gyveno kalnynuose ir slėniuose nuo Kaskadinių kalnų ir Pakrantės kalnagūbrio rytuose iki Uolinių kalnų Priešakinio kalnagūbrio (Kolumbijos ir Freizerio baseinuose). Jų žemės patenka į Kanados (Britų Kolumbijos) ir JAV (Vašingtono, Aidaho, Montanos) teritorijas. Tradicinė jų kultūra gimininga plokščiakalnių indėnų kultūrai.

Skirstomi į šiaurinę grupę:

• šusvapai (Secwepemc),
• Tomsono upės sališai (Nlaka’pamux),
• liluetai (St̓át̓imc)

ir pietinę grupę:

• kalispelai (Kalispel, Pend d’Oreilles), flathedai arba tikrieji sališai (Flatheads, Seliš), spokanai (Spokane),
• kerdaleinai (Coeur d’Alene, Schitsu’umsh),
• kolviliai (Colville), okanaganai (Okanagan, Syilx), sinikstai (Sinixt, Senjextee), senpoilai (Sanpoil), methau (Methow)
• entiatai (Entiat), venatčiai (Wenatchi), šalanai (Chelan).

Dėl perkėlimų į rezervacijas XIX a. daug sališų genčių tarpusavyje persimaišė, susidarė „konfederacinės gentys“ (dažnai pramaišiui su kitomis tautomis, pvz., kutenajais).

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.