Romfaja
Romfaja (gr. ρομφαία) – vienašmenis geležtinis šaltasis ginklas, kurį trakai naudojo dar 400 m. pr. m. e. Dažniausiai romfajos buvo ilgakočiai ginklai su tiesia ar kiek jataganiškai išlenkta geležte, gerokai ilgesne už kotą. Dalis romfajų turėjo trumpus kotus.
Romfajos panašios į falksus, tačiau archeologiniai radiniai rodo, kad romfajų geležtės buvo tiesios ar nežymiai įlenktos, todėl romfajos buvo naudojamos tiek kaip duriamasis, tiek kaip kertamasis ginklas. Geležtes gamino iš geležies, geležčių skerspjūvis buvo trikampis. Geležtė buvo įtvirtinama stačiakampio skerspjūvio įkote.
Romfajų ilgis įvairavo, bet dažniausiai romfajų geležtės būdavo apie 60–80 cm ilgio, įkotės – 60 cm ilgio. Įkotės ilgis rodo, kad romfajų koto ilgis buvo artimas geležtės ilgiui.[1]
Vartosena redaguoti
Romfajas naudojo beveik vien tik trakai. Aptinkami šių ginklų radiniai datuojami 300–400 m. pr. m. e. Priešai romfajų bijojo kaip ir falksų, kadangi ilgas kotas didino romfajų pjaunamąją gebą. Žinoma, kad falksai privertė romėnus tobulinti savo ginkluotę – po susidūrimo su falksais ginkluotais priešininkais Dakijoje romėnų šalmai buvo sutvirtinti papildomais strypeliais, turėjusiais apsaugoti nuo stiprių falksų smūgių.
Bizantiečiai[2] naudojo romfajas, nors jomis, manoma, buvo ginkluoti keli pėstininkų daliniai, datuojami maždaug Bizantijos aukso amžiumi (900–1071 m.) ar galbūt net ankstesni. Tačiau jų neminėjo ginklų tarpe kaip falksų. To meto romfajos buvo falksus primenantys ginklai.[3] Michailas Pselas (gr. Μιχαήλ Ψελλός, Mikhaēl Psellos) rašė[4], kad visi variagai be išimties naudojo ginklus, kuriuos jis vadino romfajomis.
Romfajos ir falkso skirtumai redaguoti
Romfajų geležtės būdavo tiesios ar tik nežymiai įgaubtos, o falksų geležtės būdavo žymiai įgaubtos. Dėl tiesumo romfajų geležtės tiko duriamosioms atakoms, sukamiesiems kirčiams sukant virš galvos ar šoniniams kirčiams. Glaustose rikiuotėse romfajos būdavo naudojamos kaip gynybinis ginklas. Kertamosios atakos buvo silpnesnės, jei geležtės buvo tiesios.
Romfajos istoriniuose tekstuose redaguoti
Žodis rhomphaia anksčiau reiškė 'ietis', vėliau – 'kalavijas'. (Plutarchas: Emilijaus Pauliaus gyvenimas 18; Eustatijus Tesalonikietis, apie Iliados posmą VI 166 ir kt.)
W. Tomaschek rašė, kad bulg. roféja, rufja 'žaibas' ir alb. rrufë yra kilę iš žodžio rhomphaia.
Rhomphaia išliko dabartinėję graikų kalboje – gr. rhomphaia 'didelis plačiageležtis kalavijas. tr. rhomphaia kilęs iš IE *rump-, iš kurios kilę ir lot. rumpo, -ere 'laužyti, draskyti'.
Rhomphaia minima ir Michailo Pselo veikale Chronographia, kur šis ginklas aprašytas kaip "vienašmenis kalavijas iš sunkios geležies, kurį jie [Konstantinopolio rūmų sargybiniai] nešioja pakabintą ant dešinio peties. "
Nuorodos redaguoti
- ↑ Christopher Webber, Angus McBride (2001). The Thracians, 700 BC – AD 46. Osprey Publishing. ISBN 1-84176-329-2.
- ↑ Byzantine Armies 886–1118 by Ian Heath and Angus McBride, 1979, page 10: „… Dar vienas ginklas, kurį reikia paminėti, yra romfaja, kuriais buvo ginkluoti dalis Bizantijos gvardiečių. …“
- ↑ Byzantine Armies 886–1118 by Ian Heath and Angus McBride, 1979, page 10: „… Įtikimiausia teorija, atrodo, atitinkanti negausius turimus rašytinius šaltinius ir archeologinius radinius teigia, kad tai buvo į falksą panašus ginklas, turėjęs silpnai įgaubtą geležtę, maždaug tokio paties ilgio kaip ir jo kotas. …“
- ↑ Byzantine Armies 886–1118 by Ian Heath and Angus McBride, 1979,page 38,„Pselas tačiau rašė. kad kiekvienas variagas be išimties buvo ginkluotas skydu ir 'Rhomphaia'… buvo naudojamas bizantiškų ir skandinaviškos įrangos mišinys. …“