Raliavimaslietuvių liaudies daina su savitu priedainiu (pvz., „ralio“, „rido“, „ėdro“, „generalia“). Raliavimuose apdainuojama piemenų buitis, gamta, reiškiami nesudėtingi išgyvenimai. Atliekami balsu arba lamzdeliu. Raliavimai improvizaciški: didžiosios jų dalies sandara – astrofinė. Daugiausiai paplitę rytų Aukštaitijoje, taip pat – rytų Dzūkijoje, Suvalkijoje.[1]

Raliavimai skirti raminti gyvuliams, netgi magiškai juos apsaugoti, paveikti, kad sočiau priėstų, karvės duotų daugiau pieno. Aukštaičių raliavimai dažniausiai improvizaciniai, neturintys nusistovėjusios poetinės ir muzikinės formos, jų melodijos – laisvos formos ir ritmo, kuris dažniau nereguliarus, rubatiškas, melodijos rečituojamos, šūksnius keičia meloso elementai. Raliavimai sudaryti iš trumpų tercijos arba kvartos, kvintos apimties melodinių intonacijų darinių: Aukštaitijoje mažorinio, Dzūkijoje – minorinio kolorito. Kiekvieno darinio pradžioje ir pabaigoje atliekamas šūksnis, kuris pasižymi ritmo formule su užtęstu paskutiniuoju arba priešpaskutiniu skiemeniu (gaida). Kai kuriais atvejais pabaigoje dar nuūkiama. Dalis raliavimų vienbalsiai, kiti – dvibalsiai, tribalsiai (aukštaitiški). Dzūkų raliavimams būdingas griežtesnis ritmas, pastovesnės formos melodijos. Taip pat dzūkų raliavimams būdingesnis priedainis „generalia“.[2]

Šaltiniai redaguoti

  1. RaliavimasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 319 psl.
  2. http://www.aruodai.lt/paieska/terminas.php?TeId=4488