Purizmas (kalbotyra)

Purizmas (lot. purus 'švarus, grynas') – kalbos gryninimas, stengimasis apsaugoti kalbą nuo kitų kalbų elementų, skolinių, tarptautinių žodžių. Purizmas būdingas bendrinės kalbos normų formavimosi laikotarpiui.

Purizmas būna kraštutinis ir nuosaikusis:

  • Kraštutinis purizmas, kurio atstovai siekia bet kokius skolinius keisti savais žodžiais, gali neigiamai paveikti kalbos raidą, nes kalbą gali izoliuoti nuo tarptautinės leksikos fondo.
  • Nuosaikusis purizmas, kurio šalininkai siekia pakeisti tik nereikalingus skolinius, visuotinai pripažįstamas reiškinys.

Lietuvių kalboje siūlyta žodžius „papirosas“, „apelsinas“, „geometrija“ pakeisti žodžiais „rūkinys“, „saulobuolis“, „trikampiomata“; žodžius „vilnos“, „galva“, įtarus, kad jie gali būti svetimos kilmės, norėta pakeisti žodžiais „gaurai“, „mąstalas“.[1]

Kraštutinį purizmą palaikė „aušrininkai“, Stasys Dabušis, Antanas Vireliūnas.

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Purizmas (kalbotyra)Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 267 psl.