Pensionieriai - nuo XVIII iki XX a. pradžios Rusijos imperijoje - Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos absolventai, gavę piniginę pašalpą (pensioną) už tolesnį įgūdžių tobulinimą. Paprastai akademijos pensionieriai gautas lėšas išleisdavo kelionėms į užsienį, į Italiją ar kitas šalis. Pensionieriais dažniausiai tapdavo tie Dailės akademijos absolventai, kurie baigdavo mokslus akademijoje su Didžiuoju aukso medaliu. Praktika siųsti jaunus žmones į užsienį tobulintis buvo išplitusi Rusijoje nuo XVIII a.[1]

Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija (1903 m.)

Aprašymas redaguoti

Pirmaisiais Sankt Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos pensionieriais laikomi architektas Vasilijus Baženovas ir tapytojas Antonas Losenko (1760 m.), taip pat Ivanas Starovas (1762 m.), nors Dailės akademijos chartija su taisyklėmis apie pensionierius pasirodė tik 1764 m.

XVIII a. pensionai buvo mokami trejus metus, XIX a. – šešerius metus.

Istorinio žanro tapytojai, skulptoriai ir architektai paprastai praleisdavo visą paskirtą laiką užsienyje, žanro dailininkai, batalistai ir peizažistai užsienyje paprastai tobulindavosi trejus metus, likusius trejus metus keliaudavo po Rusijos imperiją. Nuo 1893 m. po Dailės akademijos reformos, tapytojai ir skulptoriai buvo pensionieriais ketverius metus, o architektai, graviruotojai ir peizažistai – dvejus metus. Sankt Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos pensionieriai buvo atleidžiami nuo karinės prievolės.[2]

Taikant analogiją, pensionierius vėliau ėmė skirti ir Imperatoriškoji menų populiarinimo draugija.

Nuorodos redaguoti

  1. Д. Н. Костышин. Из истории пенсионерства в аннинскую и елизаветинскую эпохи. — Москва: Academia, 2018. — 479 с. — 150 экз. — ISBN 978-5-87444415-0.
  2. Временный устав Императорской академии художеств, высочайше утверждённый в 15 день октября 1893 года.

Literatūra redaguoti

  • Михайлова М. Б. Русские архитекторы-пенсионеры в Италии (вторая половина XVIII—XIX в.) // Россия и Италия. Вып.4: Встреча культур / Отв. ред. Н. П. Комолова. — М.: Наука, 2000. — ISBN 5-02-008713-0 — С.84—96.
  • Д. Н. Костышин. Из истории пенсионерства в аннинскую и елизаветинскую эпохи. — Москва: Academia, 2018. — 479 с. — 150 экз. — ISBN 978-5-87444415-0.