Ornitologija
Ornitologija – zoologijos sritis, nagrinėjanti paukščius (Aves) – vieną gausiausių stuburinių gyvūnų klasę, turinčią apie 8000 rūšių. Ornitologija apima paukščių fiziologiją, taksonomiją, ekologiją ir elgesį (įskaitant migracinį elgesį). Atskira ornitologijos veiklos sritis yra paukščių migracijų tyrimas, pavyzdžiui, naudojant žiedavimą.
Šalia profesionalių mokslininkų ornitologija užsiima ir gausybė mėgėjų, kurie turi didelį vaidmenį atskirų rūšių, grupių arba regionų faunos tyrime.
Ornitologijos Europoje pradininku laikomas Johanas Fridrichas Naumanas (Johann Friedrich Naumann (1780-1857)), kuris parašė 12 tomų veikalą „Vokietijos paukščiai“ (Naturgeschichte der Vögel Deutschlands (1820-1844)). Šiame modernios ornitologijos daugiausiai aprašyti ir surūšiuoti visi Saksonijos-Anhalto bei platesnių teritorijų lauko, miško ir vandens paukščiai.
Ornitologija Lietuvoje
redaguotiDuomenų apie Lietuvos paukščius jau galima rasti XV-XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairiuose dokumentuose, Lietuvos Statutuose (1529, 1566 m. ir kt.), Prūsijos įstatymuose, Valakų įstatyme (1557 m.) ir kt. Šiuose dokumentuose daugausia dėmesio skirta verslinę reikšmę turintiems paukščiams, pvz., vištiniams, antiniams, plėšriesiems. 1584 m. pasirodė M. Cyganskio knyga „Paukščių medžioklė", kurioje aprašyta 147 formų paukščių išvaizda ir jų medžiojimas. Vėliau pasirodė dar keletą veikalų apie Lietuvos paukščius. Labiausiai biologiniai tyrimai Lietuvoje suintensyvėjo 1781 m. įkūrus Vilniaus universitete gamtos mokslų katedrą – dabartinį VU Gamtos fakultetą. Pirmieji šios katedros profesoriai E. Žiliberas ir G. Forsteris dėstė ir zoologiją. Šie mokslininkai specalių ornitologinių darbų neatliko, tačiau jie buvo zoologinių rinkinių ir teorinių tyrimų Lietuvoje pradininkai.
1807 m. pasirodė S. B. Jundzilo trumpas zoologijos kursas. Šiame veikale buvo aprašyti ir paukščiai. Maždaug tuo pačiu metu E. Eichvaldas išsamiai aprašė tilvikinius ir vandens paukščius. 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Tačiau tolesnė ornitologijos raida glaudžiai siejasi su Vilniaus universitetu. Šioje srityje ypač daug pasidarbavo Konstantinas Tyzenhauzas (1786-1853). Jis surinko gausią vietinių ir kaimyninių kraštų paukščių kolekciją, vyko į ekspedicijas, atliko eksperimentus su paukščiais nelaisvės sąlygomis bei nagrinėjo ornitologinę literatūrą. K. Tyzenhauzas daug dėmesio skyrė ne tik faunistinės medžiagos dėstymui, bet ir svarbiausių ornitologijos problemų ir jų sprendimo būdų aptarimui, pateikė samprotavimų apie paukščių klasifikaciją. K. Tyzenhauzo nuopelnai Lietuvos ornitologijai – didžiuliai. Jis parašė knygą „Visuotinė ornitologija", kurioje išsamiausiai apibūdino Lietuvoje ir kaimyninėje teritorijoje gyvenančius paukščius. Autorius aprašė apie 240 paukščių rūšių, kurios, jo manymu, galėjo gyventi šiose vietovėse arba perskristi.
1852 m. A. Pliateris, apibendrindamas savo pirmtakų G. Žončinskio, K. Kliuko, K. Tyzenhauzo duomenis, parašė „Vietinių žinduolių, paukščių ir žuvų sąrašą". XIX a. antroje pusėje Lietuvos paukščius tyrinėjo lenkų ornitologas V. Tačanovskis.