Atverti pagrindinį meniu
Afrikos savanų valstybės:
Maravi
ILRI, Stevie Mann - Farm landscape in central Malawi.jpg
Šalis: Malavis, Zambija (Rytų pr.), Mozambikas (Tetės pr.)
Tautos: amaraviai
Valstybės: Maravio karalystė
Ngoniai
Miestai: Manthimba
Valdovai: Kalonga
Pietu Afrikos.png
Afrikos savanų valstybės:
Luba, Kuba, Lunda, Bemba, Kazembė, Alujana, Maravis, Zimbabvė

Maravis (Maravi) – istorinis regionas ir to paties pavadinimo valstybė, egzistavusi dabartinio Malavio, rytų Zambijos ir šiaurės vakarų Mozambiko teritorijoje. Iš šio istorinio regiono pavadinimo kilęs dabartinės Malavio valstybės pavadinimas. Galima pavadinimo reikšmė yra „šviesos spinduliai“ čičeva kalba.

GeografijaKeisti

Maravio regionas sudaro trikampį, kurio sąlyginės ribos yra Malavio, Čiutos, Čilvos ežerai (rytuose), Zambezė (pietuose) ir Luangva (šiaurės vakaruose). Jis ribojasi su jao genčių žemėmis rytuose, Bemba šiaurės vakaruose ir Zimbabve pietuose.

Maravio teritorijos yra sąlyginai aukštumose, todėl čia palankios sąlygos verstis gyvulininkyste, nėra musės cėcė. Dirva tinkama žemdirbystei, čia auginami kukurūzai, jamsas, sorgas, moliūgai, aliejinės palmės, tabakas. Aplinkui regioną yra rečiau gyvenamos ir nesveikos žemumų teritorijos (upių slėniai), kurios skiria nuo kitų aukštikalnių. Didžiausia Maravio upė, tekanti per jo rytinį kampą, yra Širė. Svarbiausios aukštumų zonos yra Širės aukštuma, Njikos aukštuma ir kt.

IstorijaKeisti

Iki XVII a.Keisti

Seniausieji regiono gyventojai buvo pigmėjai arba choisanai, kuriuos vėliau čia atsikėlę bantai vadino akafulais. Bantų migracija į regioną prasidėjo palyginus vėlai, tik XV a. Šie žemdirbiai ir geležies lydytojai kėlėsi iš Lubos regiono toli vakaruose, per kazembę ir Bembą. Atsikėlę į Maravio regioną, jie ilgainiui išnaikino ar asimiliavo vietos gyventojus. Save jie vadino amaraviais. Senieji gyventojai išlaikė įtaką tik vietos dievybių kulte, kuris buvo kontroliuojamas vadinamojo Banda klano.

 
Maravio karalystės XVII a. vid.

Kadangi tuo metu portugalai jau buvo įsikūrę Zambezės slėnyje, kur iš Senos ir Tetės gyvenviečių prekiavo su Monomotapa, Maravio istorija geriausiai žinoma iš jų šaltinių. Apie 1560 m. jie mini karingus mongus anapus Zambezės, kurie nusiaubė jų prekybines faktorijas. Vėliau šie agresyvūs kaimynai buvo žinomi kaip ambios (embeoe), macabires, o galiausiai zimba. Pastarųjų armijos siautė ne tik istoriniame Maravyje, bet ir teritorijose į rytus nuo jų – makujų žemėse. XVI a. pabaigoje jie pasiekė net jūros pakrantę, iš kur galiausiai buvo išstumti. Jie taip pat bandė puldinėti Monomotapą kitapus Zambezės upės pietuose, tačiau buvo priversti atsitraukti.

Maravio imperijaKeisti

XVII a. I pusėje visi amaraviai konsolidavosi į keletą stiprių gentinių susivienijimų. Svarbiausi jų buvo:

  • Undi – egzistavo vakarinėse Maravio teritorijose, dab. Mozambike. Čia konsolidavosi amaravių grupė nsengai;
  • Lundu – egzistavo rytinėse Maravio teritorijose Širės upės baseine, dab. pietų Malavyje ir gretimose teritorijose Mozambike. Čia konsolidavosi amaravių grupė njandžai. Vietos garsėjo savo medvilnė, ir čia buvo gaminamos medvilnės atraižos, vadinamosios machiras, plačiai naudotos prekyboje;
  • Kalonga (Karonga) – egzistavo centrinėse Maravio teritorijose, dab. vidurinio Malavio teritorijose ir gretimose teritorijose Zambijoje. Čia konsolidavosi amaravių grupė čevai;

XVII a. Kalonga tapo svarbiausia valstybėle, kuriai pakluso kitos dvi. Jos sostinė buvo įsikūrusi vakariniame Malavio ežero krante ir tapo didelės „Maravio konfederacijos“, ar „Maravio imperijos“ centru. Maravis tuo metu kontroliavo ne tik Maravio trikampį į vakarus nuo Malavio ežero, bet ir turėjo didelę įtaką į rytus nuo jo: makujų žemėse iki pat jūros, kurios buvo vadinamos Utikulo. Tiesa, ši teritorija nebuvo griežtai organizuota, o buvo valdoma per daug amaravių kilmės vadukų, kurie viešpatavo makujų tarpe.

Maravio klestėjimui gyvybiškai svarbi buvo prekyba. Valstybė kontroliavo prekybinį kelią, kuris jungė sostinę su pajūriu (suahilių prekybiniais sultonatais Kilva ir Mozambiku). Prekyba su portugalais pietuose vyko per Zambezės upės uostus Tetę ir Seną. Egzotinės užjūrio prekės, gaunamos iš musulmonų ir krikščionių portugalų, leido Maravio monarchijai išlaikyti savo statusą ir turėti tam tikrą galios svertą. Centralizuota valdžia laikėsi iš duoklių ir mokesčių, kurie susikaupdavo šalies viršūnėse, ir iš ten būdavo paskirstomi sostui lojaliems sluoksniams.

Išorinės invazijosKeisti

Afrikos savanų valstybės
Bantu migracija (Afrikos geležies amžius)
Upemba kultūra
Valstybės XV-XIX a.:
Luba, Jaka, Imbangala, Kuba, Lunda, Bemba, Kazembė, Alujana, Maravis
Imperijos ir užkariavimai XIX a.:
Čokvė, Tipu Tip, Garanganzė, Mfekanė
Kolonijos XIX-XX a.:
Belgijos Kongas, Šiaurės Rodezija, Njasalandas, Portugalijos Rytų Afrika
Nepriklausomybė:
KDR, Zambija, Malavis, Mozambikas

XVIII a. Maravio imperija ėmė silpti, dėl ko prarado kontrolę makujų tarpe, sunyko prekyba. Nusilpimas lėmė naujų invazijų į regioną galimybę. Vieni pirmųjų buvo migrantai iš šiaurės rytinių Malavio ežero pakrančių, kurie, vedami vado Gonapamuhanya, pasiekė šiaurinį, menkai kontroliuojamą, Maravio kampą ir čia apsistojo. Jie žinomi kaip tumbukai. Juos nuo tada valdė Čikulamajembės dinastija.

Kita svarbi migrantų grupė į Maravį buvo jao, kurie gyveno į rytus nuo Malavio ežero, bet spaudžiami savo kaimynų makujų, apie 1830 m. didele dalimi migravo į pietrytinį Maravio kampą (dab. pietų Malavis), kur ir liko. Jao priėmė islamą iš pakrantės suahilių pirklių ir buvo svarbūs tarpininkai arabams skverbiantis į Maravio teritorijas. Malavio ežere įkurtas Nchotakotos uostas tapo svarbiu vergų prekybos centru, iš kur musulmonų prekeiviai gabendavo vergus.

XIX a. I pusėje Maravį palietė mfekanė – karingų genčių judėjimai iš Pietinės Afrikos. Viena jų grupių, vadinamieji ngoniai, vadovaujami vado Zvangendabos, nusiaubė visą Maravį, pabaigė amaravių karalysčių egzistenciją, ir įkūrė čia savo gentinę imperiją. Po vado mirties 1848 m., ngoniai susiskaldė į septynias gentines valstybėles.

Kolonizacija ir pokolonijinis laikotarpisKeisti

XIX a. viduryje Maravio regione nebeliko stiprios centralizuotos valdžios, kuo ir naudojosi kolonijinės valstybės, siekiančios išplėsti įtaką Afrikoje. Į regioną savo teises reiškė Portugalija, nuo XVI a. kontroliavusi teritorijas į pietus nuo Maravio, o XIX a. jų konkurentais tapo britai. 1859 m. Maravio regioną pasiekė britų tyrinėtojas D. Livingstonas.

Per 1889-1891 m. regionas buvo padalintas tarp trijų valdų. Didžioji jo dalis (dab. Malavis) buvo britų administruojama kaip Centrinės Afrikos protektoratas (1907 m. pavadinimas pakeistas į Njasalandą). Šiaurės vakarinis pakraštys (dab. Zambijos dalis) buvo atiduotas Britų Pietų Afrikos kompanijai. Pietinę regiono dalį užėmė Portugalijos Rytų Afrika. Tai lėmė politinį regiono padalinimą, kuris tęsiasi iki mūsų dienų.

NuorodosKeisti