Manus

(Nukreipta iš puslapio Manu)

Manus (skr. मनु = Manu – „žmogus“) – hinduizmo mitologijoje žmonijos pirmtakas.

Apie ManųKeisti

Vedose Manus – Vivasvato sūnus ir Jamos brolis; kai Jama – pirmas žmogus, kuris numirė, ir yra protėvių valdovas, Manu – pirmas žmogus, gyvenęs žemėje ir žmonių valdovas (Rigveda VIII 52, AV VIII 10; „Šatapatha Brahmana“ XIII 4, 3).

Puranose jau galima suskaičiuoti 14 manų: septynis buvusius ir septynis būsimus. Iš kiekvieno jų užgimė žmonija tam tikru pasaulio periodu – manvantaroje („Manaus periode“), kuris trunka 71 mahajugą, arba 306 720 000 „žmonių“ metų (žr. juga).

Pirmas iš 14-os Manų – Manus Svajambhūva, Svajambhaus („pats savaime esantis“, t. y. Brahma) ir jo žmonos Šatarupos sūnus. Pagal kitą versiją Svajambhū pasidalino į vyrišką ir moterišką puses, iš kurių gimė Viradžas, o Viradžas susilaukė Manaus Svajambhūvo (plg. su kabalistiniu ir bibliniu Adomu).

Manus Svajambhūva, viešpatavęs kritajugos epochoje, sukūrė septynis Pradžapačius, arba didžiuosius rišius. Iš likusių 13-os Manų dažniausiai žinomi:

  • Manus Revanta („spindintis“), Vivasvato ir Saranju sūnus (Saranja turi kumelės veidą [hipostazę] – kaip Ašvinų motina) – tai 5-asis Manus;
  • Manus Čakšuša („matomas akimi“), Tvaštaro sūnus – 6-asis Manus;
  • Manus Vaivasvata, Vivasvato ir Saranju, turinčios dieviškajį pavidalą, sūnus; šiuo metu gyvenančių žmonių pirmapradis – 7-asis Manus;
  • Manus Savarnis, Saranju šešėlio (Savarnos) sūnus – 8-asis ir pirmas iš būsimųjų Manų.

Manui priskiriamas indų teisinis kodeksas Manusmriti (Manava dharmašastra).[1]

PadavimaiKeisti

Su 7-uoju Manumi, Vaivasvata, susijusi senovės indų legenda apie potvynį, panaši į šumerų, graikų ir semitų mitus. Pirmą kartą legenda buvo aprašyta „Šatapatha Brahmanoje“ (I 8, 1): vienąkart ritualinio apsiplovimo metu į Manaus rankas papuolė žuvytė (Matsja). Žuvytė paprašė Manų užauginti ją, už ką ji atsidėkosianti ir išgelbės jį nuo besiartinančio potvynio. Kai ji tapo didele žuvimi, Manu paleido ją į marias ir, pagal jos patarimą, susirentė laivą. Netrukus prasidėjo potvynis; Manus pririšo laivą prie atplaukusios žuvies rago, ir ji atplukdė jį prie šiaurėje esančio, vienišo tarp vandenų, kalno. Po kurio laiko, potvynio vanduo atslūgo, nusinešdamas visą gyvybę, ir Manus pasiliko žemėje vienas. Jis paaukojo dievams auką, ir iš šios aukos užgimė mergina – Ila (kitaip, Ida). Ila tapo jo žmona, ir nuo jos susilaukė palikuonių – sukūrė žmonijos priedermę, vadinamą „iš Manaus gimę“ (manuṣya, manujā).

Mahabharatoje“ (III 185) žuvis, išgelbėjusi Manų, – Brahmos įsikūnijimas, o laive kartu su Manumi plaukė ir 7 rišiai. Pagal kitą versiją žuvis – Višnaus avatara Matsja, ir jis gelbėja ne tik Manų, bet ir daugybę gyvų būtybių bei augalų sėklų.[2]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Manu.0Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.0p. 133–134
  2. Мифы народов мира. Ману – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.