Kosmačo fortas
Kosmačo fortas (juodkal. Tvrđava Kosmač, Тврђава Космач) buvo piečiausia Austrijos-Vengrijos imperijos tvirtovė, sauganti piečiausia sienos dalį tarp imperijos ir Juodkalnijos. Ji yra prie Brajičių kaimo, kalvos viršūnėje šalia kelio tarp Budvos pakrantėje ir tuometinės Juodkalnijos sostinės Cetinės. Pastatyta XIX a. penktajame dešimtmetyje, tvirtovė buvo užpulta per 1869 m. sukilimą, iki pat imperijos žlugimo 1918 m. čia buvo dislokuota Austrijos kariuomenės įgula. Po to tvirtovė atiteko naujai susikūrusiai Jugoslavijos valstybei, o Antrojo pasaulinio karo metu buvo užimta Italijos kariuomenės. Pastatas šiuo metu yra apleistas ir apgriuvęs.
Istorija redaguoti
Iki 1918 m. Austrijos-Vengrijos imperija kontroliavo siaurą pakrantės ruožą nuo Kotoro (tuomet žinomo kaip Cattaro) iki Petrovaco. Nuo Budvos, kuri yra daugmaž šito ruožo viduryje, kelias per kalnus kyla link senosios Juodkalnijos sostinės Cetinės. Teritorija turėjo didelę strateginę reikšmę, nes čia susiėjo Austrijos-Vengrijos, Juodkalnijos ir Osmanų imperijos sienos.[1]
1841 m. kunigaikštis Petaras II Petrovičius-Njegošas sudarė sutartį su Austrija, pagal kurią buvo demarkuota Juodkalnijos ir Austrijos imperijos siena, o Austrija pripažino Juodkalnijos nepriklausomybę.[2] Kosmačo fortas tapo piečiausiu fortifikacijų, kurias austrai įrengė aplink Kotoro įlanką ir pakrantės juostą, tašku. Visgi Austrija tvirtai šios teritorijos nekontroliavo. Galingas Krivošijų klanas, kuris gyveno rytinėje Orjeno kalnų pusėje, virš Risano, sukėlė du rimtus sukilimus. 1869 m. klanas sumušė juos malšinti pasiųstas Austrijos-Vengrijos pajėgas, o jų vietiniai sąjungininkai puolė Kosmačo fortą. 1882 m. vykusį antrąjį sukilimą austrai galiausiai numalšino.[1]
Aprašymas redaguoti
Fortas yra ant Kosmačo kalno, šalia Brajičių kaimo, šalia Budvo-Cetinės kelio, maždaug 800 m virš jūros lygio aukštyje. Pastatytas iš vietinių akmens skaldyklų tiekiamo kalkakmenio. Fortas orientuotas daugmaž šiaurės-pietų kryptimi ir yra simetriškas, du jo sparnai su pusapvalės formos centrine dalimi jungiasi maždaug 20 laipsnių kampu. Kiekvieno sparno gale yra pusapvalis pratęsimas rytų kryptimi, stačiu sparnui kampu. Tokia forto forma leido jo gynėjams matyti aštuoniomis kryptimis. Centrinis pusapvalis bokštas orientuotas į vakarus, jūros link.[3] Nors pagrindinės laiptinės likučiai dar matomi, tačiau pakopų visai nebėra ir pasiekti antrą aukštą neįmanoma, nors jame ir nėra nieko ant ko būtų galima stovėti, nes grindų ten nebėra.[3]
Šiuo metu fortas yra apgriuvęs. Anksčiau jis buvo trijų aukštų, bet viršutinis aukštas praktiškai visai sugriuvęs, nėra ir stogo. Vidinės sienos, grindys ir centriniai laiptai taip pat yra sugriuvę.[4]
Forto vidus yra nuklotas dideliu kiekiu nugriuvusio mūro, dėl to pirminio pirmojo aukšto išvaizdos irgi praktiškai nesimato. Neįmanoma suprasti, kaip atrodė vidinis forto planas.
Nuorodos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Sullivan, Bernard; Pachauer, Volker (2013). The Austro-Hungarian Fortresses of Montenegro: A Hiker's Guide. Createspace. p. 7. ISBN 978-1491273272.
- ↑ Klemenčič, Matjaž; Žagar, Mitja (2004). The Former Yugoslavia's Diverse Peoples: A Reference Sourcebook. ABC-CLIO. pp. 60–61. ISBN 978-1-57607-294-3.
- ↑ 3,0 3,1 Guidance on Heritage Assessment: "Our Cultural Diversity is what Unites Us". Council of Europe. 1 January 2005. pp. 74–89. ISBN 978-92-871-5825-3.
- ↑ Žr. šią nuotrauką kaip fortas atrodė kol nebuvo apleistas.
