Hinajana (sanskr. mažoji važiuoklė, siaurasis kelias) – viena pagrindinių budizmo krypčių (greta mahajanos). Labiausiai paplitusi Pietryčių Azijos šalyse – Mianmare, Kambodžoje, Laose, Šri Lankoje, Tailande.

Atsirado I amžiuje.

Pasaulį traktuoja kaip nenutrūkstantį dharmų srautą. Pasaulyje nėra nieko pastovaus, viskas susideda iš akimirkų. Hinajana, skirtingai nuo mahajanos, pripažįsta, kad dharmų srautas iš tiesų egzistuoja. Žmogus, gyvendamas nuolat kintančiame pasaulyje, kenčia nuo aistrų ir troškimų. Išsigelbėti nuo kančių galima tik įveikus pasaulio srautą, troškimus ir pasiekus nirvaną. Tačiau ją pasiekti gali vien tie, kurie supranta savo kentėjimų priežastis ir turi pakankamai valios išsigelbėti.

Hinajana pabrėžia kraštutinį individualizmą. Siekdamas nirvanos žmogus turi pasikliauti tik savo jėgomis. Maldos, aukos Budai nepadedančios, nes jis ne dievas, o tik išminčius, kurio gyvenimas esąs geriausias pavyzdys to, kaip įveikti troškimus.

Individualistinis ir etinis hinajanos tikslas – arhata – šventumo būsena (ketvirta vienuolystės pakopa), kurią pasiekus, pasineriama į nirvaną. Arhatos dogma skatino individualų išsigelbėjimą, prieinamą tik vienuoliams.[1]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 4 t. MELI institutas, Vilnius.