Hendrik Lorentz
| Hendrikas Lorencas ol. Hendrik Lorentz | |
|---|---|
.jpg)
| |
| H. Lorencas 1902 m. | |
| Gimė | 1853 m. liepos 18 d. Arnhemas, Nyderlandai |
| Mirė | 1928 m. vasario 4 d. (74 metai) Harlemas, Nyderlandai |
| Gyven. vieta | Nyderlandai |
| Vaikai | dvi dukterys ir sūnus |
| Sritis | Fizika |
| Organizacijos | Leideno universitetas |
| Doktorant. vadovas | Piteris Rejkė |
| Žymūs studentai | Geertruida L. de Haas-Lorentz Adriaan Fokker Leonard Ornstein Hendrika Johanna van Leeuwen |
| Žinomas (-a) už | Lorenco susitraukimas Lorenco kovariacija Lorenco eterio teorija Lorenco faktorius Lorenco jėga Lorenco abipusiškumo principas Lorenco taisyklė Lorenco osciliatoriaus modelis Lorenco daugdara Lorenco transformacijos Abrahamo–Lorenco jėga Koši-Lorenco distribucija Drudės-Lorenco modelis Lorenco–Lorenco lygtis |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Nobelio fizikos premija (1921) | |
 Vikiteka |
Hendrik Lorentz |
Henrikas Lorencas (ol. Hendrik Antoon Lorentz, 1853 m. liepos 18 d. – 1928 m. vasario 4 d.) – olandų fizikas, klasikinės elektroninės teorijos kūrėjas, vienas specialiosios reliatyvumo teorijos pradininkų. Už Zėmano efekto atradimą ir teorinį paaiškinimą kartu su Piteriu Zėmanu 1902 m. apdovanotas Nobelio fizikos premija.
Pasiekimai redaguoti
H. Lorencas išvedė specialiosios reliatyvumo teorijos Lorenco transformaciją, taip pat Lorenco jėgą, kuri apibūdina bendrą elektros ir magnetinę jėgą, veikiančią įkrautą dalelę elektromagnetiniame lauke. Lorencas taip pat ženkliai prisidėjo aprašydamas Lorenco osciliatoriaus modelį – klasikinį modelį, naudojamą dielektrinėse medžiagose pastebėtai anomaliajai dispersijai, kai elektrinio lauko varantysis dažnis buvo artimas rezonansiniam dažniui, dėl kurio atsiranda nenormalūs lūžio rodikliai.
Pasak Nobelio fondo paskelbtos mokslininko biografijos, „galima drąsiai teigti, kad visi teoretikai fizikai Lorencą laikė pagrindine figūra, užbaigusia tai, kas liko nebaigta jo pirmtakų, ir paruošusia pamatus rezultatyviai priimti naujas idėjas, kurias pristatė kvantinė teorija.“[2] Be Nobelio premijos, buvo apdovanotas daugybe kitų garbingų apdovanojimų, tarp jų – pirmininkavimas Tarptautinio intelektinio bendradarbiavimo komitete (UNESCO pirmtake) 1925–1928 m.[3]
Biografija redaguoti
Hendrikas Lorencas gimė Gelderlando provincijoje esančiame Arnheme. Tėvai – pasiturintis sodininkas Geritas Frederikas Lorencas (1822–1893) ir Gertrūda van Vinkel (1826–1861). 1862 m., mirus Gertrūdai, tėvas vedė Lubertą Hupkes. Nors augo protestantų šeimoje, buvo laisvamanis, neretai lankydavosi prancūzakalbių katalikų mišiose tam, kad patobulintų savo prancūzų kalbos žinias.[4] 1866–1896 m. lankė naujai įsteigtą gimnaziją, mokėsi puikiai. Sekėsi ne tik fiziniai mokslai ir matematika, bet ir anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos. 1870 m. išlaikė klasikinių kalbų egzaminus, kurie tuo metu buvo privalomi stojant į universitetą.[5]
Lorencas Leideno universitete studijavo fiziką ir matematiką. Jam didžiulę įtaką padarė astronomijos dėstytojo Frederiko Kaizerio dėstymo metodai. Po jo paskaitų nusprendė tapti fiziku. Baigęs bakalauro studijas grįžo į Arnhemą ir vertėsi papildomai mokydamas vaikus matematikos, tuo pat metu tęsiant studijas Leidene. 1875 m. Lorencas apsigynė savo daktaro disertaciją, kurią rašė pas Piterį Rejkę. Disertacija vadinosi „Apie šviesos atspindžio ir lūžio teoriją“ (ol. Over de theorie der terugkaatsing en breking van het licht), joje patobulino Džeimso Klerko Maksvelo elektromagnetinę teoriją.[5][6]
Jau 1877 m., būdamas vos 24 metų, Hendrikas Lorencas buvo paskirtas į naujai įsteigtą teorinės fizikos katedrą Leideno universitete. 1881 m. tapo Nyderlandų karališkosios menų ir mokslų akademijos nariu.[7] Nors pirmus dvidešimt metų dirbo ties elektromagnetizmo teorija, vėliau ėmėsi hidrodinamikos, reliatyvumo teorijos ir kvantinės mechanikos. Didžiausią indėlį paliko plėtodamas elektromagnetizmo, elektronų ir reliatyvumo teorijas.[5] Lorencas iškėlė teoriją, kad atomas gali būti sudarytas iš įkrautų dalelių, ir teigė, kad šių įkrautų dalelių svyravimai yra šviesos šaltinis. Kai 1896 m. Lorenco kolega ir buvęs jo studentas Piteris Zėmanas atrado Zėmano efektą, Lorencas pateikė teorinį jo aiškinimą ir už tai kartu su P. Zėmanu 1902 m. buvo apdovanotas Nobelio fizikos premija.
Hendrikas Lorencas 1928 m. sausio mėn. sunkiai susirgo ir po daugmaž mėnesio mirė.[5] Jam suorganizuotos iškilmingos laidotuvės, karstas vežtas per Harlemo miesto rotušę. Tarp iškilių dalyvių laidotuvėse buvo ir Albertas Einšteinas bei Marija Kiuri.[8]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Fellows of the Royal Society“. London: Karališkoji draugija. Suarchyvuotas originalas 2015-03-16.
- ↑ Hendrik A. Lorentz – Biographical, Nobelprize.org (tikrinta 2023 m. gruodžio 6 d.)
- ↑ Grandjean, Martin (2018). Les réseaux de la coopération intellectuelle. La Société des Nations comme actrice des échanges scientifiques et culturels dans l'entre-deux-guerres [The Networks of Intellectual Cooperation. The League of Nations as an Actor of the Scientific and Cultural Exchanges in the Inter-War Period] (phdthesis) (prancūzų). Lausanne: Université de Lausanne.
- ↑ Russell McCormmach. „Lorentz, Hendrik Antoon“. Complete Dictionary of Scientific Biography. Nuoroda tikrinta 2012-04-25.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Kox, Anne J. (2011). „Hendrik Antoon Lorentz (in Dutch)“. Nederlands Tijdschirft voor Natuurkunde. 77 (12): 441.
- ↑ Hendrik Lorentz (1875). „Over de theorie der terugkaatsing en breking van het licht“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2022-10-09.
- ↑ „Hendrik Antoon Lorentz (1853–1928)“. Royal Netherlands Academy of Arts and Sciences. Nuoroda tikrinta 2015-07-17.
- ↑ „Treffende begrafenis van Lorentz“ [Striking funeral of Lorentz]. De Telegraaf (olandų). Haarlem. 1928-02-09.