Hedonizmas (gr. /ἡδονισμός/ hēdonismos/ἡδονή/ hēdonē 'malonumas') – etikos teorija, teigianti, kad malonumas yra svarbiausias dalykas, vienintelis gėris ir galutinis žmonijos tikslas. Ši koncepcija dažnai yra naudojama vertinant poelgius: kuo daugiau malonumo ir kuo mažiau kančios sukeliama, tuo poelgis yra geresnis.

Modernioje literatūroje žodis hedonizmas turi ir kitą, siauresnę reikšmę – stengimasis patirti kuo daugiau malonumo dabartyje, neatsižvelgiant į savo ateitį ir kitų gerovę. Nors tai galėtų būti tam tikra etikos teorijos hedonizmo rūšis, filosofijoje šis žodis vartojamas visai kita, daug platesne reikšme.[1]

 
Džonas Stiuartas Milis

Hedonizmas yra skirstomas į dvi pagrindines mokyklas pagal tai, kaip suvokiamas malonumas:

  • Dalis hedonistų tiki, kad malonumą galima suprasti kiekybiškai. Tai reiškia, kad malonumo vertę galima apskaičiuoti jo intensyvumą padauginus iš trukmės. Žinomiausias tokios pozicijos atstovas yra Džeremis Bentamas.
  • Kiti filosofai, kaip Džonas Stiuartas Milis, mano, kad malonumai skiriasi savo kokybe. Milis teigė, kad paprastesni gyvūnai (pavyzdžiui, kiaulės) gali lengviau mėgautis primityviais malonumais, nes jie nesupranta kitų gyvenimo aspektų. Sudėtingesnes būtybės daugiau laiko praleidžia galvodamos apie kitus dalykus, todėl jiems sunkiau mėgautis paprastais malonumais, ir jie turi tam mažiau laiko. Tokio hedonizmo šalininkai malonumus skirsto ne tik pagal tai, kiek pasitenkinimo patiriama, bet ir pagal malonumo „kokybiškumą“.

Taip pat hedonizmas gali būti skirstomas į motyvacinį ir normatyvinį:

  • Motyvacinis hedonizmas reiškia idėją, jog tik malonumas arba kančia gali būti asmeninės motyvacijos priežastimi.
  • Normatyvinis hedonizmas teigia, jog bet koks malonumas turi vertę, tuo tarpu bet kokia kančia yra bevertė.[2]

Taip pat skaitykite

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. http://www.iep.utm.edu/hedonism/#SH1a
  2. Hedonism, 2004-04-20 Stanford Encyclopedia of Philosophy