He-no (Hé-no) – griaustinio dvasia irokėzų ir senekų mitologijoje. Dar vadinamas Heno, Hino, Hinu arba Hinun.[1]

He-no (senekų menininko Jesse Cornplanter piešinys, 1908 m.)

Įsivaizduota, kad He-no gyvena debesyje toli vakaruose[2], jo žmona – vaivorykštė, He-no lydi ereliai Keneu ir Ošadagea.[1] Keneu yra kilnusis erelis, o Ošadagea ant nugaros gabenasi rasos ežerą. Šis ežeras iškrisiąs lietumi, kuomet kraštą užpuls ugnies dvasios.[2] He-no ginkluotas lanku ir strėlėmis[2], nešinas maišeliu su žaibais.[3] Keliaudamas padangėmis He-no ant nugaros gabenasi ir krepšį su silicio skalūno rieduliais, kuriuos sviedžia į piktąsias dvasias. Jei He-no nepataiko, rieduliai nukrinta žemėn kaip žaibai.[4] Kad apsisaugotų nuo blogio, ant rankos He-no dėvi stebuklingąją plunksną. Jis turi du pagalbininkus, kurie, kad galėtų paslapčia tarnauti He-no, yra bevardžiai.[4]

He-no apibūdinamas kaip taikus ir geravalis[2], jis esąs kerėtojų ir blogų žmonių priešas, kukurūzų, pupų, moliūgų draugas.[3] He-no buvo siejamas ne tik su griaustiniu – tikėta, kad jis sudarąs debesis ir duodąs žemei vandenį.[5][3]

Pasak irokėzų mitų, He-no dukart nužengęs žemėn.[2] Pirmąjį kartą taip nutikę, kai Gunodojakui, jaunam didvyriui, tarnavusiam He-no ir apdovanotam griaustinio dvasia, buvo įsakyta nugalabyti žmonių priešę Didžiąją vandenų gyvatę, gyvenusią Didžiuosiose ežeruose. Visgi Gunodojakui nepavykę – gyvatė prarijusi jį patį. Tuomet He-no užmušęs gyvatę Ontarijo ežere, iš dangaus iššaudamas liepsnojančias strėles, perrėžęs jos pilvą ir prikėlęs Gunodojaką. Tada šis buvęs paimtas į dangų.[1][4][6] Nugalabijus gyvatę, jos kūnas suiręs į nedidelius gabalėlius, iš kurių atsiradusios Didžiųjų ežerų salos.[2] Čiabuviai tikėjo, kad šėlstančios Ontarijo ežero bangos – tai iš keršto siautėjanti gyvatė.[4] Antrąjį kartą He-no savuosius žmones išgelbėjo, užmušdamas vakarų akmens milžinus. Sutrupinti jų kūnai virtę akmenukais.[1][2] Taip pat pasakojama, jog He-no žemėn kasmet pasiunčiąs tris perkūnsvaidžius, kad šie sunaikintų blogį.[1]

Šaltiniai

redaguoti
  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 J. A. Coleman (2007). The Dictionary of Mythology: An A-Z of Themes, Legends and Heroes. Arcturus. p. 482. ISBN 978-0-572-03222-7.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Tamra Andrews (2000). Dictionary of Nature Myths: Legends of the Earth, Sea, and Sky. Oxford University Press. p. 92. ISBN 978-0-19-513677-7.
  3. 3,0 3,1 3,2 Charles Godfrey Leland (1884). The Algonquin Legends of New England: Or, Myths and Folk Lore of the Micmac, Passamaquoddy, and Penobscot Tribes. S. Low, Marston, Searle & Rivington. p. 203.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 Harriet Maxwell Converse; Arthur Caswell Parker (1908). Myths and Legends of the New York State Iroquois. University of the State of New York. pp. 39–47.
  5. Anna Cummings Johnson; Mrs. Anna C. Johnson Miller (1855). The Iroquois; Or, The Bright Side of Indian Character. D. Appleton. p. 52.
  6. Michael Jordan (2014). Dictionary of Gods and Goddesses. Infobase Publishing. p. 107. ISBN 978-1-4381-0985-5.