Atverti pagrindinį meniu
Gudžaratų kalba
ગુજરાતી
KalbamaIndija
Kalbančiųjų skaičius46 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių22
Kilmėindoeuropiečių
0indoiranėnų
00 indoarijų
000vakarų indoarijų
0000gudžaratų
Rašto sistemosgudžaratų
Oficialus statusas
Oficiali kalbaGudžarato valstija (Indija)
Kalbos kodai
ISO 639-1gu
ISO 639-2guj
ISO 639-3guj
Geografinis paplitimas
Gujaratispeakers.png
Wikipedia-logo-v2.svg Vikipedija Gudžaratų kalba

Gudžarati (ગુજરાતી Gujarātī) – indoarijų kalba, viena iš 22 oficialių Indijos kalbų, bei pagrindinė kalba Gudžarato valstijoje. Dar vartojama Maharaštros, Radžasthano ir Madhja Pradešo valstijose, be to, vietomis Pakistane, Bangladeše, Pietų Afrikoje ir kitur, kur gyvena gudžaratų išeivija. Rašybai naudojamas gudžaratų raštas, labai panašus į devanagari.

Skiriamos gudžaratų kalbos 3 pagrindinės tarmės: šiaurės, arba Ahmadabado, vakarų, arba Kathijavaro, ir pietų, arba Surato. Skiriasi ir religinių bendruomenių (hinduistų, musulmonų ir parsų) vartojama gudžaratų kalba.

Gudžaratų kalba iš esmės yra tarpinė tarp hindi ir marathų kalbų. Su hindi gudžaratų kalbą sieja paplitusios vardažodžio ir veiksmažodžio analitinės formos, su marathų – tai, kad nėra balsių fonologinio ilgumo ir išsaugota bevardė giminė. Kaip ir kitos šiaurės Indijos kalbos, gudžaratų kalba ženkliai paveikta persų, arabų, pastaraisiais laikais – anglų kalbų.

Gudžarati kalba buvo gimtoji „Indijos tėvui“ Mohandui Gandžiui ir „Pakistano tėvui“ Mohamedui Ali Džinai.

IstorijaKeisti

Gudžaratų kalba ėmė klostytis XII a. iš vidurinių indų kalbų. Iš pradžių buvo artima radžastanų kalbos tarmėms, nuo jų galutinai atsiskyrė XIV–XV amžiuje.

Seniausi raštytiniai tekstai gudžaratų kalba žinoma nuo XV a. (žodinė kūryba, daugiausia religinė poezija, šia kalba plito nuo XIII amžiaus). Dabartinė rašomoji kalba susiformavo apie XIX a. vidurį Barodos (Vadodaros) ir Ahmadabado tarmių pagrindu.[1]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Kazimieras Seibutis. Gudžaratų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005

NuorodosKeisti