Atverti pagrindinį meniu

Geidžiamoji nuosaka

(Nukreipta iš puslapio Desideratyvas)

Geidžiamoji nuosaka arba desideratyvas (lot. desiderativus) – veiksmažodžio nuosaka, išreiškianti norą, troškimą, kad veiksmažodžiu nusakomas įvykis nutiktų. Ši nuosaka sutinkama sanskrite, japonų, čiukčių-kamčiadalų, marių kalbose. Lietuvių kalboje desideratyvas gramatiškai neišreiškiamas, tik junginiais "norėti, kad… ", "o, kad… ", "kad nors… " ir pan.

indoeuropiečių prokalbėje desideratyvas buvo ne nuosaka, o vadinamasis veiksmo pobūdis (Aktionsart), t. y. nurodė, kaip veiksmas suvokiamas laiko tėkmėje, ir kalbininkų paliekamas veiksmažodžio sistemos paribiams.[1] Desideratyvo reikšmė buvo artima optatyvui, kuris irgi nurodo troškimą, galimybę, kad veiksmas įvyktų. Skirtumas tarp jų tas, kad optatyvas nusako troškimą, kuris nuo kalbėtojo tiesiogiai nepriklauso (pvz., „o kad pradėtų lyti“), o geidžiamoji nuosaka – paties kalbėtojo pasiekiamą veiksmą (pvz., „noriu įkopti kalną“). Optatyvas taip pat turi labiau svajonės, galimybės aspektą, o geidžiamoji nuosaka – pasiryžimo, būtinybės, troškimo[2].

Sanskrite desideratyvas sudaromas reduplikavus šaknį, pridėjus priesagą -sa/iṣa- ir veiksmažodžio paradigmos galūnę, pvz., gam – gacchati („jis eina“), ji-gam-iṣa-ti („jis trokšta eiti“),  – pibāti („geria“) pi-pā-sa-ti („jis trokšta gerti“), vṛṣ – varṣati („lyja“) – vi-varṣ-iṣa-ti („jis trokšta trykšti“).

ŠaltiniaiKeisti

  1. Villanueva Svensson, M. (2016). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 152. ISBN 978-609-459-788-6.
  2. Плунгян, В. А. Классификация элементарных глагольных значений, используемых в БД “Verbum”. – www.mccme.ru/ling/verbum.html. – 2004.