Audiovizualinis vertimas

Audiovizualinis vertimas – viena iš vertimo šakų, apibūdinama kaip vaizdinės medžiagos pateikimas žodžiu arba garsinės – raštu (audiovizualinis – apimantis garsą ir vaizdą). Audiovizualinis vertimas taikomas televizijos, kino, teatro, skaitmeninių žaidimų/programų, knygų įgarsinimo srityse. Taip pat šios srities specialistai gali pritaikyti filmus, spektaklius, skaitmenines programas ar knygas regos ar klausos negalią turintiems žmonėms.

Formavimasis Lietuvoje

Lietuvoje audiovizualinis vertimas kaip mokslas pradėjo vystytis XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Viena iš šios mokslo šakos pradininkių – Vilniaus universiteto doktorantė Alina Baravykaitė. Pirmieji jos publikuoti darbai buvo apžvalginio pobūdžio: daugiausia nagrinėta kokiais būdais audiovizualinis vertimas taikomas Lietuvoje. Subtitravimas, dubliavimas ir užklotinis vertimas – trys pagrindinės audiovizualinio vertimo sritys. Iš pradžių terminas „užklotinis vertimas“ nebuvo oficialiai priimtas ir dėl to vartotos įvairios kitokios sąvokos (pavyzdžiui, pačios Alinos Baravykaitės vartotas „sinchroninis įgarsinimas“ arba „užkadrinis balsas“) šiam vertimo būdui įvardinti. Deja, vėliau paaiškėjo, kad nei vienas iš dviejų terminų tiksliai neapibūdina atliekamo dalyko. Būtent dėl to buvo kreiptasi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, kad ji nustatytų teisingas ir oficialias šių terminų apibrėžtis. Anksčiau minėta sąvoka „užkadrinis balsas“ labiau priklauso įgarsinimo procesui, atkreipia dėmesį į aktorius, kurių balsas naudojamas įgarsinant filmus, tačiau kaip sąvoka, turinti apibūdinti vertėjo darbo pobūdį, yra netinkama. Užklotinis vertimas pasirodė priimtiniausias – tai patvirtino ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Ypatybės

Audiovizualinis vertimas yra ypatingas tuo, kad verčiamos ne tik svetima kalba ištariamos eilutės, tačiau žodžiais turi būti apibūdinami visi vizualios medžiagos komponentai, tai yra: veiksmo aplinka, skambantys garsai, veikėjų judesiai, išraiškos, balso tonacijos subtilumai, kartais net aprangos detalės. Vertėjo pareiga – kuo tiksliau ir vaizdingiau nusakyti matomą vaizdą. Toks vertimo būdas labai pravartus ir reikalingas regos negalią turintiems žmonėms.

Vienas akivaizdžiausių ir geriausiai žinomų audiovizualinio vertimo pavyzdžių yra gyvas tiesiogiai vykstančio veiksmo komentavimas. Tai tokie renginiai kaip: apdovanojimų ceremonijos, sporto varžybos, konkursai, madų demonstracijos, religinės ceremonijos. Juos stebint yra girdimas komentatoriaus balsas, padedantis mums geriau suprasti, kas vyksta.

Dėst. dr. Jurgita Astrauskienė teigia, jog „versdamas knygą, vertėjas tam tikrą žodžių žaismą ar anekdotą gali išversti labai kūrybiškai, pasitelkdamas visai kitus objektus ar simbolius, o versdamas filmą dažniausiai turi derinti žodžius prie vaizdo. Jeigu filme juokaujama apie obuolį ir jis rodomas ekrane, vertėjas negali pasiūlyti lietuviško juokelio apie mėnulį, nes žiūrovas nesusies vaizdo ir dialogo, ir humoristinis efektas dings.“

Kad audiovizualinis vertimas būtų atliktas sėkmingai, vertėjas turi būti plataus kultūrinio išsilavinimo, puikiai mokėti, suprasti ir gebėti laisvai valdyti užsienio kalbą iš kurios verčia. Taip yra todėl, kad verčiant įvairius kūrinius, dažnai pasitaikantis sunkumas yra kultūriniai šalių skirtumai, tai yra, kai svetimos šalies tradicijos, gyvenimo būdas, posakiai, kalbos struktūra netgi požiūris į vienus ar kitus gyvenimo klausimus ženkliai skiriasi nuo taikomų gimtinėje. Tokiais atvejais, žmogus, pritaikantis medžiagą savo gimtąja kalba šnekančiai visuomenei, atlieka itin atsakingą kultūros tarpininko darbą, kurio pagrindinis tikslas: kuo suprantamiau pateikti verčiamą medžiagą, išlaikant, arba kaip įmanoma mažiau pakeičiant, jos pradinę mintį.

Vertimo būdai

Audiovizualinio vertimo būdai yra:

Dubliavimas

Dubliavimas yra žinomas kaip filmų įgarsinimas kita kalba. Įrašomas išverstą tekstą skaitančio aktoriaus balsas ir įrašas sinchronizuojamas su personažo lūpų judesiais bei filmo garso takeliu.

Užklotinis vertimas

Užklotinis vertimas yra panašus į dubliavimą tuo, kad vaizdinėje medžiagoje skamba įrašytas, originalo kalbą verčiantis balsas, tačiau dažnai jis yra vieno žmogaus ir, palyginti su dubliavimu, gali skambėti kiek monotoniškai. Užklotinis vertimas leidžiamas kartu su originaliu vaizdo įrašo garso takeliu, o tai reiškia, kad fone yra girdima kalba, iš kurios yra verčiama. Šis vertimo būdas dažniausiai naudojamas dokumentikai, interviu, žinioms, tačiau Lietuvoje taip pat dažnai pamatysime tokiu būdu išverstų vaidybinių filmų.

Subtitrai

Subtitrai yra apibūdinami kaip tekstas, rodomas žiūrimos medžiagos apačioje. Subtitrai yra išdeginami filmo juostoje, todėl yra neatskiriama, iš anksto paruošta vaizdo dalis. Tai vienas populiariausių teksto vertimo būdų, dažnai taikomas įvairiuose vaizdo įrašuose, filmuose.

Surtitrai

Surtitrai apibūdinami kaip tekstas, rodomas žiūrimos medžiagos viršuje. Šis vertimo būdas dažniausiai taikomas teatruose ir yra ypatingas tuo, kad tekstas rodomas gyvai, realiu laiku – už surtitrus atsakingas asmuo stebi spektaklį, dialogus ir reikiamu momentu virš scenos esančiame ekrane pateikia atitinkamą vertimą.

Lokalizacija

Lokalizacija yra vaizdo žaidimų, skaitmeninių programų, interneto svetainių, programinės įrangos vertimas, pritaikymas kitai kalbai.

Garsinis vaizdavimas

Garsinis vaizdavimas tai vizualios medžiagos pateikimas žodžiu. Šis vertimo būdas naudojamas komentuojant įvairius tiesiogiai vykstančius renginius arba jau paruoštiems kūriniams, įterpiant įrašytus komentarus į originalaus garso takelio pauzes. Garsinis vaizdavimas taip pat naudojamas pritaikant knygas akliesiems ir silpnaregiams.

Pritaikymo sritys Lietuvoje

Teatrai bendradarbiauja su audiovizualinio vertimo specialistais, kad pritaikytų spektaklius regos, klausos negalią turintiems žmonėms, taip pat kuriami titrai anglų kalba užsieniečiams.

Teigiama, jog pirmasis spektaklis su surtitrais buvo parodytas 2006 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Žmonėms, turintiems klausos negalią, šiuo metu Nacionalinis Kauno dramos teatras gali pasiūlyti 10 spektaklių su surtitrais.

2012 m. pirmą kartą pritaikytas spektaklis žiūrovams, turintiems regėjimo negalią. Spektaklis rodytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) ir buvo įvykdytas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinio centro iniciatyva. Po pirmojo spektaklio pritaikymo neregiams ir silpnaregiams, kiti Lietuvos teatrai taip pat pasekė šiuo pavyzdžiu: dabar galima rasti bent vieną spektaklį, pritaikytą regos negalią turintiems žmonėms, Lietuvos nacionaliniame, nacionaliniame Kauno, Lietuvos rusų, Juozo Miltinio ir Klaipėdos dramos teatruose.

Filmai su garsiniu vaizdavimu:

• „Anarchija Žirmūnuose“ (rež. S. Drunga, 2012 m.)
• „Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas, 1969 m.)
• „Sengirė“ (rež. M. Survila, 2017 m.)
• „Šuns tikslas“ (rež. L. Hallstrom, 2018 m.)

2019 m. sausio 20 d. pasirodė pirmasis televizijos serialas garsiniu vaizdavimu – „Laisvės kaina. Disidentai“.

Specialybės įgijimo galimybės

Šiuo metu vienintelis Vilniaus universitetas teikia galimybę studijuoti audiovizualinio vertimo programą Lietuvoje: VU Kauno fakultete galima įgyti šios srities humanitarinių mokslų bakalauro ir magistro laipsnį.