Asmeninė bajorystė

Asmeninė bajorystė (rus. личное дворянство) – bajorystė, kurią asmuo gaudavo už nuopelnus, bet kuri nebuvo paveldima. Būdinga carinės Rusijos socialinei sistemai.

Asmeninė bajorystė RusijojeKeisti

Asmeninis titulas, numatytas Rusijoje nuo 1722 m. galiojusios Rangų lentelės.

Pradžioje paveldimo ir asmeninio bajorų teisės nesiskyrė. Asmeninis bajoras turėjo tokias pačias lengvatas, kaip ir paveldimas – jis nemokėjo asmeninio mokesčio (rus. подушная подать), jo negalėjo paimti į rekrūtus, jis galėdavo pirkti žemę ir žmones.

Asmeninę bajorystę gaudavo VIII rangą pasiekę valdininkai. Žmogui mirus šio jo turėto bajoro titulo niekas nepaveldėdavo.

Po 1785 m. asmeniniai bajorai nebūdavo įtraukiami į bajorų knygas, jie negalėdavo turėti baudžiauninkų ir žemės su baudžiauninkais. Asmeniniai bajorai, kurių tėvas ir senelis 20 m. buvo asmeniniai bajorai, galėdavo pateikti prašymą suteikti paveldimą bajorystę.
Pagal 1832 m. įsaką asmeninių bajorų vaikai tapdavo garbės piliečiais.

Pagal 1856 m. įsaką asmeninę bajorystę gaudavo XII-os klasės laipsnį turintys kariškiai ir IX-os klasės valdininkai.

Asmeninė bajorystė panaikinta 1917 m.

NuorodosKeisti